Šventės būna įvairios, turbūt įvairių ir reikia. Žodis "šventė" jas visas sustato ant tos pačios lentynos, bet akivaizdu, kad ant vienos jos tikrai neišsitenka. Ar reikalinga kauniečiui Kaziuko mugė? Ooo, dar ir kaip.

Po to daug kas ją keiksnos, vadins "trim kilometrais šlamšto", tačiau eis, grumdysis prie medinių stebuklų, bet nieko ten nepirks, išskyrus puskepalį "kaimiškos" duonos, kokią dešrą ir cukrinį ežiuką vaikui. Įdomu ar tose mugėse nubunda genetiškai tebeegzistuojanti kaimiškoji kauniečio tapatybė, ar jis jas priima kaip egzotiką, t.y. svetimkūnį.

Panašu, kad veikia pirmasis variantas, tebesame genetinių kaimiečių miestas ir geriausias restoranas mums - "Bernelių užeiga". Ir nieko čia baisaus - augome ne čikagose ir ne niujorkuose, tas pusiau kaimietiškas mentalitetas yra labai jaukus. Žinoma, turi savų trūkumų, bet negi dėl jų dabar atsisėsi ant lieptelio ir verksi.

Kad šventės būna įvairios, geriausiai rodo šalia Kaziuko mugės dislokuota Kovo 11-oji. Tikra šventė, svarbi mūsų valstybės diena. Kaip ją minėti? Kermošiaus čia jau nesurengsi. Žinoma, miesto žiedas susirinks kokioje filharmonijoje, kaip ir buvo,
paklausys kalbų, kartais gan juokingų, paklausys jaukaus Kauno simfoninio orkestro skambesio, diriguojant į heraldišką žiogą panašiam M.Pitrėnui, po to visi nustebs, kad nėra švediško stalo su vieno kąsnio sumuštiniais ir skirstysis.

Dar visi stebėsis, kad buvo net meras, nors lyg savaime aišku, kad jis tuo metu įpratęs kažką veikti "Rasos" gimnazijoje. Bet buvo, nors ir ne balandžio 1-oji.

O kaip šventė kiti miestelėnai, iš už filharmonijos mūrų nelabai matėsi. Bet panašu, kad švenčiama vis subtiliau ir į šventę ta diena vis panašesnė. Graudžių raudojimų vis mažiau (nors filharmonijoje skambėjęs "Nabuko" vergų choras nuteikia keistokiems apmąstymams), žmonės telkiasi apie valstybės simbolius, tarkim, trispalvę, ir pasibūna drauge.

Beje, apie trispalvę. Kažkas viduje ima priešintis pagalvojus, kad ji gali būti siejama su draudimais, kaip sovietmečiu, arba su prievolėmis, kaip dabar. Kadaise bausdavo už jos iškėlimą, dabar - už vengimą iškelti.

Baudų kryptis pasikeitė, tačiau represinis aparatas tebedirba tos pačios trispalvės kontekste. O jei aš jos tą dieną nenoriu iškelti? Jei aš totorius, jei aš pramiegojau, jei valstybė mane nuskriaudė ir tą dieną aš ant jos piktas? Ne ant jos pačios, ant jos valdžiažmogių, susislėpusių po ta pačia trispalve?

Kodėl man dabar ją kelti, vien dėl to, kad bijau baudos? Ar bauda mane pavers didesniu patriotu nei esu? Ar patriotizmas čia privalomas ir už jo stoką turi būti baudžiama administracine tvarka? O kas toliau, ar bus baudžiama, jei nedalyvavau šventinėse eitynėse, gavau kvietimą į filharmoniją, bet nenuėjau, nepažiūrėjau per LTV filmo apie V.Landsbergį?

Na, klausimų čia gali kilti, kaip ir visada, kai valstybė imasi reguliuoti savo piliečių teises ir laisves. Žinoma, valstybės vėliavą per jos šventes kelti būtina. Tačiau tai, kad ta valstybė nepasitiki savo piliečiais, šiek tiek negerai. Juk iškelsime nebaudžiami. Kas gali būti gražiau už mūsų miestų gatves, pilnas mūsų vėliavų.