Bastionas, kurio neįmanoma užkariauti. Toks lietuviams atrodo ir yra vienas seniausių tarptautinių dainų konkursų "Eurovizija". Grynoji popmuzika, lyriškos baladės, stiprus balsas ir ryškus įvaizdis, vaikinai ir merginos, scenos senbuviai ir naujokai – kad ir ką pasiūlytų Lietuva, nė vienam mūsiškiui nepavyko patekti bent į garbingąjį pačių geriausių Europoje trejetuką.

Esame bebalsių, netalentingų žmonių tauta, kuri Europoje neturi draugų, galinčių savo SMS žinutėmis ištempti mūsiškius atstovus it kokie turkai kipriečius ar "Balkanų mafijos" tautos – viena kitą?

O gal Europos muzikinis skonis – nebesuprantamas, nes jei jau aukščiau nei šeštoji vieta neleidžiama pakilti mūsų aukščiausio lygio muzikinei ironijai, o šmaikštūs vyrukai, savo grakščius kūnus papuošę blizgančiomis trumpikėmis, išvis nepatenka į finalą?
Ar dėl visko kalta Fortūna, kuri jau trečią kartą pakišo burtų traukėjams lapelį su pirmuoju numeriu, o lietuviams, kaip žinome, šis skaičius "Eurovizijoje" nesėkmingas?

Priežasčių, kodėl mums niekaip nesiseka įrodyti kitiems ir sau (tai turbūt svarbiausia), kad per du dešimtmečius nepriklausomos lietuviškos popmuzikos raidos pasiekėme europinį lygį, galime prisigalvoti daugybę. Veikiausiai visos jos bus pagrįstos ir vertos dėmesio. Tik ar reikia vargti norint perprasti tai, ko reikia "Eurovizijai"? Ar verta šiandien muštis į krūtinę, kad mūsiškiai padarė viską, jie tobuli, tik netobulas europiečių skonis?
Pagalvokime blaiviai: kas apskritai yra toji "Eurovizija".

Prieš gerą pusę amžiaus pradėtas organizuoti konkursas buvo sugalvotas kaip technologinis televizijos eksperimentas. Galiausiai jis virto vienintele muzikine pramoga, kuri – it koks pasaulio gražuolių konkursas – sulaukia absoliučiai skirtingų kultūrų šalių dėmesio.

Ar nėra ir su tomis dainomis panašiai kaip su gražuolėmis: kiekvienos rasės atstovė savaip graži, juolab – patobulinta plastikos chirurgų, todėl rinkti vieną pačią pačiausią – tuščias laiko ir pinigų švaistymas.

"Eurovizijos" muzikos žanras – nebenuspėjamas. Pridėtinė "Grand Prix" vertė – taip pat. Prieš metus triuškinamai nugalėję norvegai šiandien gali tik rautis plaukus nuo galvos: bilietai į konkursines repeticijas visiškai nepaklausūs, "Eurovizijos" suvenyrai, plokštelės su dalyvių pasirodymais – taip pat.

Kalbama, kad jeigu Norvegija netyčia šiemet antrąkart iš eilės laimėtų "Euroviziją", kitąmet jos tikrai nerengtų.  Nors konkursui organizuoti šiemet buvo skirta suma mažesnė nei pernykštė, bet 26 mln. eurų (apie 90 mln. litų) skamba solidžiai net ir tokiai turtingai šaliai kaip Norvegija.

"Eurovizija" nūnai yra tik galimybė vienąkart sužibėti, nes ABBA, Udo Jürgenso ar Céline Dion sėkmei pakartoti nepakanka net ir "Grand Prix". Tiesiog laikas nebe tas, nebe tokia ir popmuzikos industrija, kitokie ir greičiai, priemonės, kuriais siekiama užkariauti auditoriją ir t.t.

Tad ar tikrai verta graužtis ir keiksnoti Europą, kuri, anot BBC, nesuprato "InCulto"? Juk šiandien ir vėl, kaip kasmet, nusivylimą slepiame burnodami, kad šiame konkurse dainuoja "krūtinė ir kojos", laimi arba tautų mafija, arba širdį apsalinančios dainos, o tikrai aukšto lygio pasirodymas neįvertinamas. Gal jau laikas bent kartą praleisti ėjimą?