Specialus testas

Skirtingų lyčių vaizdavimo kine svarba mūsų visuomenėje nagrinėjama jau ilgai – ne veltui egzistuoja Bechdel ir Wallace testas, kaip moterų vaizdavimo filmuose ir kitoje grožinėje literatūroje matas. Teste klausiama, ar kūrinyje yra bent dvi moterys, kurios kalbasi viena su kita ne apie vyrą arba vyrus. Kartais pridedamas reikalavimas, kad dvi moterys būtų įvardytos vardais. Tačiau dar visai neseniai išleisti kino filmai, pavyzdžiui, 2018-ųjų muzikinė drama „Taip gimė žvaigždė“ ar 2022-ųjų „Elvis“, neišlaiko šio testo, nors reikalavimai – itin paprasti.

KTU filosofas teigia, kad seksizmo ar genderizmo problematikai medijose identifikuoti šis testas nepakankamas, todėl negali būti naudojamas kūrinio vertei nustatyti.

„Pastebėjau, kad akylos kritikos kur kas daugiau susilaukia vadinamieji neišlaikę šio testo filmai, kuriuose dominuoja vyriški personažai, o moterų juos tik paryškina. Ši kritika gali būti visai pagrįsta. Tačiau vien tai, kad kūrinys neišlaikė šio testo, dar nereiškia, kad jam galima inkriminuoti seksizmą“, – sako N. Čepulis.

Anot filosofo, kūrinys gali vaizduoti tokias aplinkas, kur dviejų moterų pokalbis įprastai nevyksta, pavyzdžiui, išskirtinai vyrų bokso ringe ar vyrų vienuolyne, o jei kūrinys atpasakoja istorinius įvykius, – karo fronto apkasuose ar to meto valdžios institucijų būstinėse.

„Dirbtinis tokių scenų įkišimas galėtų sukelti priešingą poveikį, tokias moterų pokalbio scenas interpretuojant kaip ironiją ar net sarkastinį pasityčiojimą iš lygių teisių siekio. Kai kurie, tarkime, „Netflix“ ar „Marvel“ frančizės pastarųjų penketo metų kūriniai kartais man sukeldavo panašių abejonių“, – teigia N. Čepulis.

Dominuoja baltaodžiai

Nors pats dėmesingumas dviem kūrinio herojėms, kurios nėra tik priemonė vyriškiems personažams atskleisti, yra prasmingas atliekant kritinę analizę, N. Čepulio teigimu, ši schema nėra informatyvi, jeigu neatsižvelgiama į kūrinio žanrą ir epizodo kontekstą.

„Bechdel ir Wallace testas dar labiau gali suklaidinti, kai kūrinys išlaiko šį testą. Pavyzdžiui, galėtume pasitelkti žemos meninės vertės muilo operas, kuriose dvi moterys nuolat šnekasi ne apie vyrus, o apie vaikus, apsipirkinėjimą ir grožio procedūras. Tokie kūriniai, lengvai išlaikę šį testą, būtų verti aštrios kritikos dėl moterų ir jų santykio banalaus įvaizdžio sklaidos“, – sako KTU filosofas.

Todėl testas yra prasmingas tik parodant moteriškos reprezentacijos kino industrijoje lygį – mastą ir atsietumą nuo „vyriškų“ temų. Pasak N. Čepulio, tikslinga tirti tam tikrą laikotarpį ar tam tikrą kino industrijos segmentą, bet ne vertinti atskirą kūrinį.

Teisinga interpretacija?

Akyli kino gerbėjai jau spėjo pastebėti, kad iš naujo leidžiamuose filmuose, perpasakotose istorijose atsiranda pakeitimų, kai įprastai baltaodžius veikėjus vaidina kitos rasės aktoriai. Pavyzdžiui, šį pavasarį kino teatrus pasiekusiame filme „Piteris Penas ir Vendė“ fėja tapo juodaode, kaip ir fino juostos „Udinėlė“ pagrindinė veikėja. Tačiau ar tokia originalaus autoriaus kūrinio adaptacija yra etiška?

„Kalbėdamas apie meną, būčiau linkęs vartoti interpretacijos ir atlikimo sąvokas. Buvo laikas, kai meno kūrinio atlikimo, kino atveju – rodymo, ekranizavimo ir interpretavimo, teisingumas buvo siejamas su autoryste. Buvo keliami tokie klausimai kaip: ką norėjo pasakyti autorius, ar nepažeidžiamos autoriaus teisės? Ar tam tikra interpretacija neprasilenkia su autoriaus sumanymu ir neįžeidžia autoriaus? Šiandien toks požiūris tampa vis mažiau populiarus“, – teigia N. Čepulis.

Anot docento, vis mažiau meno filosofų, kritikų ir žiūrovų tiki, kad egzistuoja objektyvi vienintelė teisinga meno kūrinio interpretacija ir atsakymas į klausimą, ką norėjo pasakyti autorius. Ypač kai autorius jau yra miręs.

Nereikia dirbtinumo

Tačiau net jei įvairių lyčių, kūno sudėjimo ir rasių vaizdavimas kine yra reikalingas, filosofas netiki, kad prievarta galima pasiekti teigiamų rezultatų.

„Mano nuomone, prievarta ar griežta cenzūra nedera nei su kūrybine laisve, nei su laisvos rinkos dėsniais. Kas dar pamena sovietinius laikus, supranta, apie ką kalbu. Taip, pasaulis yra daugialypis ir įvairialypis, bet filmas niekada nevaizduoja viso pasaulio, jis pateikia tik jo iškarpą ir ne pačią tikrovę, o tai, kaip norima, galima ją įsivaizduoti ir pamatyti“, – sako N. Čepulis.

Jo požiūriu, bene visas kinas, įskaitant animaciją, vaidybinį kiną ar net dokumentiką, yra fikcija. Įvairių žanrų filmai turėtų atliepti skirtingų žiūrovų estetinius ir etinius lūkesčius, todėl ši fikcija gali būti ir kelianti malonumą, ir kritiškai vertybinė, todėl kūryboje būtina pusiausvyra.

„Vertybiniu požiūriu, mane džiugina, kad sukuriama vis daugiau filmų, kurie parodo pasaulį ne baltaodžio pasiturinčio vyro akimis ir pelno masinės auditorijos – didelės visuomenės dalies – teigiamą įvertinimą. Tai, be abejo, yra susiję su aktorių ir personažų įvairove. Moters nepririšimas prie vyriško personažo taip pat svarbu. Tačiau tam tikra priemonė, net jei ir ypač svarbi, neturėtų tapti prievartiniu standartu ir dirbtine tendencija. Mano galva, įvairovė turi vertę, jei ją palaiko taiki pusiausvyra, o ne agresyvi poliarizacija“, – teigia jis.