Lapkričio 1 d. Romanovų dinastijos imperija paskelbė osmanams karą, o po kelių dienų (lapkričio 5 d.) tą patį padarė ir Prancūzija bei Didžioji Britanija. Atsakydamas į šiuos žingsnius, lapkričio 11 d. Osmanų imperijos valdovas Mehmedas V (1844–1918) visus pasaulio musulmonus pakvietė į džihadą.

Žodis „jihad“ arabų kalba reiškia „didelė pastanga“, tad, žvelgiant platesne prasme, džihadu galima vadinti ne tik šaudymą ir sprogdinimąsi, bet ir uolų šventųjų tekstų skaitymą, pavyzdingą pamaldumą ar bet ką didingo, nuveikto tikėjimo labui.

Tais laikais turkai troško visapusiškos vakarietiškos modernizacijos, tad galima spėti, kad Osmanų imperijos valdovas, suteikdamas karui religinį prieskonį, siekė pragmatiškų tikslų, t. y. jis veikiausiai tikėjosi paskatinti britų, prancūzų ir rusų imperijose gyvenančius musulmonus sabotažo veiksmams arba įžiebti riaušes ir sukilimus. Ši taktika, be jokios abejonės, būtų sulaukusi sėkmės Šaltojo karo (1945–1991) metais arba mūsų dienomis, tačiau tuo metu Mehmedo V šauksmas nesulaukė didesnio palaikymo, nors laikyti jo absoliučiai nesėkmingu taip pat nereikėtų.

Antrasis reichas itin daug investavo į osmanų ekonomiką (ypač į geležinkelius) bei prisidėjo modernizuojant musulmonų armiją, o tikrasis valstybės valdovas, Mehmedo V šešėlyje tūnantis nacionalistinio „Jaunųjų turkų“ judėjimo narys Ismailas Enveras Paša (1881–1922) dėjo itin dideles pastangas, kad turkai stotų į karą vokiečių ir jų sąjungininkų pusėje.

Taip pat reikia paminėti, kad, nepaisant šiuolaikinio Maskvos ir Ankaros sultonų flirto, Rusijos ir osmanų valdovai nuo pat 1568-ųjų reguliariai pakariaudavo. Iki pat Didžiojo karo šių valstybių atstovai buvo susirėmę bent 11 kartų didesniuose ar mažesniuose karuose, mat abiejų imperijų interesai neretai susikirsdavo Juodosios jūros regione, Balkanuose, Rytų Europoje ir kituose regionuose.

Kaukazo kalnynas, kuriame gyvena nemažai musulmonų, daugelį amžių buvo ir tebėra viena „audringiausių“ vietovių pasaulyje, mat čia įtvirtinti savo įtaką siekė ne tik rusai bei osmanai, bet ir persai, o moderniaisiais laikais čia radosi dar vienas pretekstas – nafta.

Pasakojama, kad jau 1914 m. lapkričio 2 d. (t. y. kitą dieną po karo osmanams paskelbimo) iš Baltijos vokiečių aplinkos kilusio, stereotipinį kaukazietišką stilių mėgdžiojusio, miestui ir pasauliui Bergmanno pavarde labiau pažįstamo, Rusijos avantiūristo Geogijaus Eduardovičiaus (1854–1929) žmonės pradėjo prieš turkus nelabai sėkmingai pasibaigusį puolimą.

Atsakydami į tai, turkai po kelių savaičių surengė savą žygį į rusų valdytas Kaukazo žemes (1914 m. gruodžio pabaiga – 1915 m. sausio vidurys), turėjusį juos nuvesti Baku naftos link.

Dėl nepaaiškinamų priežasčių į Kaukazą išžygiavę osmanų kariai visiškai nebuvo pasirengę žiemos karui, tad tie, kurie nežuvo kovose su Rusijos pajėgomis, sušalo arba mirė nuo ligų bei bado.

Ismailui Enverui Pašai prireikė atpirkimo ožio, kuriam galėtų suversti kaltę dėl nesėkmės Kaukaze, ir šio ieškoti ilgai nereikėjo.

Tuo metu Mažojoje Azijoje gyveno nemenka krikščionybę išpažįstančių armėnų diaspora, kuri čia buvo įsitvirtinusi dar nuo antikos laikų. Kaip ir dauguma „netikėlių“, krikščionys armėnai už specialų mokestį (jizyah) gaudavo atitinkamą statusą (dimmi), garantuojantį valstybės apsaugą ir galimybę išpažinti savą religiją.

Didelė dalis armėnų buvo ūkininkai, tačiau pasitaikė ir nemažai sėkmingų, išsilavinusių žmonių, kuriems pavyko susikurti sėkmingesnį gyvenimą nei daugumos kaimynų turkų, tad galima kelti prielaidą, kad ilgainiui armėnų diaspora atsidūrė panašioje padėtyje, kurioje daugelį amžių buvo žydų tautybės žmonės visame pasaulyje (t. y. kai banalus kaimynų pavydas persipina su politiniais ir religiniais motyvais).

Nuo XIX a. pabaigos, Osmanų imperijai silpstant, jos valdovai vis labiau imdavo traktuoti armėnus kaip potencialią grėsmę, karo atveju galinčią stoti į priešo, ypač išpažįstančio krikščionybę (pvz., rusų), pusę.

1915 m. balandžio 23 d. – 24 d. naktį Stambule armėnų tautybės politinių aktyvistų, intelektualų ir bendruomenių lyderių suėmimu prasidėjo viena šlykščiausių XX a. politinių niekšybių. Netrukus valdančiojo režimo atstovai pradėjo suiminėti arba žudyti armėnų tautybės žmones visoje Mažojoje Azijoje.

Jiems priklausęs verslas, žemė ir kitas nekilnojamasis turtas buvo atimti ir atiduoti musulmonams, o tie, kas nebuvo nužudyti vietoje, išvaryti į ilgus ir alinančius žygius Sirijos dykumos link be maisto ir vandens. Šias „deportacijas“, kaip ir reidus, dažniausiai lydėjo žudymas, lytinis prievartavimas ir kitos smurto apraiškos, o kiekvienas išsekęs ir kritęs armėnas neretai būdavo paliekamas ten pat vietoje susitikti su Kūrėju ir protėviais.

Kai kurie išgyvenusieji buvo priversti atsiversti į islamą ir atiduoti „globoti“ musulmonų šeimoms.

Turkija visada buvo ir tebėra labai svarbi valstybė (dėl savo geografinės padėties). Ji taip pat yra Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narė, tad daugelis valstybių palaikiusiųjų santykius su turkais ilgą laiką nesiryžo pripažinti šio nusikaltimo.