E. Lucasas: naujas putinizmo etapas

Vladimiras Putinas į valdžią iškilo per masines žudynes (daugiabučių sprogdinimai) ir karą (Čečėnija). Jo režimas reguliariai žudo konkurentus, kritikus ir bėglius tiek šalyje, tiek užsienyje. Vis dėlto Jevgenijaus Prigožino, kurio privatus lėktuvas praėjusią savaitę sudužo, nužudymas yra kitoks. Kitaip nei kitos aukos, privačios karinės bendrovės „Wagner“ įkūrėjas nebuvo nei praeities veikėjas, nei apsimetėlis. Jis buvo tipiškas insaideris, atspindėjęs šiuolaikinę Rusijos verslo, valdžios, propagandos ir banditiškumo sintezę.

Kaip ir jo verslo imperija, J. Prigožinas buvo V. Putino kūrinys. Buvusio „Putino virėjo“ darbas buvo tarnauti savo bosui, o ne mesti jam iššūkius. Po didžiulio apsiskaičiavimo, birželį surengto maišto, jo galas – mirtis ar įkalinimas – turėjo ateiti greitai ir švariai, o ne neryžtingai ir netvarkingai. Du mėnesiai iki lėktuvo katastrofos rodytų, kad Rusijos lyderis apsiskaičiavo, apsigalvojo ir metėsi prie teatrališkų triukų savo prestižui atkurti.

Ši nerimastis neapsiriboja vien J. Prigožinu. Generolo Sergejaus Surovikino atleidimas iš oro pajėgų vado pareigų yra dalis platesnio masto valymo kariuomenėje, taikantis į žmones, kurie galėjo simpatizuoti nepavykusiam perversmui ar su juo bendradarbiauti. V. Putino taikiklyje taip pat yra maištininkų rėmėjai, ultrapatriotai, manantys, kad Kremlius kariauja per silpnai. Praėjusį mėnesį buvo sulaikytas ir ekstremizmu apkaltintas rėksnys buvęs FSB karininkas Igoris „Strelkovas“ Girkinas. Šis susidorojimas sukuria puikią aplinką sąskaitų suvedinėjimui ir kaltės permetimui. Tai labai atitraukia dėmesį nuo karo Ukrainoje. Ir tai ardo V. Putino valdžios šaknis.

Didžiausias Rusijos vadovo pasiekimas – kuklių asmeninių laisvių ir nuspėjamumo derinys. Rusams gali nepatikti taisyklės, bet jie žino, kokios jos yra. Žaiskite pagal jas, ir ši diena bus panaši į vakarykštę, rytojus – toks pat, ir galėsite gyventi toliau. Pagal kitų šalių standartus tai gali atrodyti įprasta. Tačiau Rusijoje, turinčioje absoliutizmo ir savivalės istoriją, šis įprastumas yra retas ir branginamas. Iš tiesų pastarieji 25 metai buvo ilgiausias „normalumo“ laikotarpis šalies istorijoje – pabrėžiu, remiantis niūriais Rusijos standartais. Smurtiniai sukrėtimai griauna šį palikimą.

Jie taip pat kenkia visažinystės ir visagalybės suvokimui, kuriuo grindžiamas V. Putino autoritetas. Kai šios iliuzijos žlunga, valdžią Rusijoje gali pačiupti bet kas. Dabar V. Putinas atrodo nepastovus ir praradęs ryšį su tikrove.

Svarbūs bus 2024 metų prezidento rinkimai, kai V. Putinui reikės surinkti mažai tikėtinus 80 proc. balsų, kad prilygtų savo ankstesniems triumfams. Tai turėtų būti formalumas. Tačiau dabar atrodo, kad jam paspęsta daug spąstų. Be to, dėl šio termino padidėja politinių manevrų iki tol rizika. Jei manote, kad viršininkas vis labiau klimpsta, laukti tampa pavojinga. Niekas nemėgsta pralaimėtojų, todėl statykite už kitus, labiau tikėtinus laimėtojus. Tai reiškia daugiau paranojos, daugiau sąmokslų, daugiau privačių armijų.

Trumpai tariant, J. Prigožino nužudymas V. Putinui buvo taktinė sėkmė, bet strateginis pralaimėjimas. Rusijos lyderis parodė, kad vis dar gali negailestingai savo gniaužtuose laikyti valdžią. Tačiau jis tai padarė taip, kad pakenkė taisyklių, bausmių ir santykių sistemai, palaikančiai jo valdymą. Kadaise smurtas buvo politinė valiuta Rusijos valdžios pakraščiuose, o dabar jis atsidūrė centre.

Taigi, sveiki atvykę į kitą ir galbūt paskutinį putinizmo etapą. Jis prasidėjo stabilumo ir modernizacijos pažadais, o vėliau virto atviru antivakarietiškumu, militarizmu ir neosovietiniu imperializmu. Meduolių buvo daug, o botagų – mažiau. Grasinimas smurtu buvo veiksmingesnis nei jo panaudojimas. Šiame naujame etape kalbos yra tuščios, ekonomika sustojusi, pergalės nematyti, o draugai (ypač Kinija) nekantrūs ir skeptiški. Jėga yra paskutinė ir galbūt vienintelė silpstančio lyderio priemonė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to >>

to >> portretas
įdomūs faktai. Reti. Manau Rusija ne todėl beveik nuolat kariavo kad ji mėgo kariaut, o todėl kad daug kas /kaip ir šiuo metu..:D) / joje mato gardų kasnelį ir niekaip negal kentėt nepabandę kažkaiptai jį pasimt..:D) Žemės - turtingos /augink ką nori/, gamta - dosni, neblogų žmonių resursai - gausūs, negyvenami bet tinkami gyvent juodžemio plotai - begaliniai. O jau žaliavų, miškų, geriamo vandens, žemės iškasenų tai tiek, kiek retoje šalyje rasi..Tai ir rūpi visiems plėšikams grobikams išnaudotojams šmirinėjantiems po pasaulį kur ką geresnio, turtingesnio sau išplėšt, kokią tautą pavergt..

LSD

LSD portretas
Russia karo nusikaltimų chronologija: valstybių okupacija, teritorijų grobimas, žudynės – 1918m – Ukraina, 1920m – Lenkija, Azerbaidžianas, 1921m – Kinija, 1938m – Japonija, 1939m – Lenkija, 1940m -Latvija, Lietuva, Estija, Suomija, 1940m – Rumunija, Lenkija, 1946m – Kinija, 1950m – Šiaurės Korėja, Kinija, 1956m – Vengrija, 1960m – Laosas, 1961m – Vietnamas, 1962m – Alžyras, Egiptas, Jemenas, 1967m – Sirija, 1968m – Čekoslovakija, 1969m – Kinija, 1970m – Kambodža, 1972m – Bangladešas, 1975m – Angola, 1977m – Etiopija, 1979m – Afganistanas, 1982m – Livanas, 1988, 1990m – Azerbaidžianas, 1991m – Lietuva, Latvija, 1992m – Moldavija, Gruzija, Tadžikistanas, 1994m – Čečenija, 1999m – Dagestanas, 2008m – Gruzija, 2014m – Ukraina, 2015m – Sirija, 2022m – Ukraina, - įspūdingas sąrašas, ir visur liejosi kraujas, ašaros, pažeminimas...

>> pastabukui

>> pastabukui portretas
Rusų filosofas Ivanas Iljinas rašė: „Istorikas Sergejus Solovjovas nuo 1240 iki 1462 metų (per 222 metus) suskaičiavo 200 karų ir antpuolių. Nikolajus Suchotinas rašė, kad nuo 1365-ųjų iki 1893-ųjų, tai yra per 525 metus, Rusija iš viso kariavo 305 metus. Rusija prakariavo du trečdalius savo gyvenimo.“ Panašią mintį išsakė ir generolas Aleksejus Kuropatkinas. 1900 metais jis savo memorandume imperatoriui Nikolajui II rašė: „Per pastaruosius 200 metų Rusija 128 metus buvo karo būklės ir turėjo 72 taikos metus. Iš 128 karo metų, 5 metai teko gynybiniams karams, o 123 – užkariavimams.“
VISI KOMENTARAI 17

Galerijos

  • Aikštei reikia konkretumo
    Aikštei reikia konkretumo

    Svarstydami, už ką balsuoti, žmonės klausinėjo vienas kitą: ar pakeis ką nors naujasis tautos vadas ar ir toliau sruvensime įkyrėjusia vaga? ...

    5
  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    6
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

    1
  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    19
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
  • V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas
    V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas

    Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...

    104
Daugiau straipsnių