Bet pažiūrėkime iš dar tolesnės perspektyvos. Lietuvos statistikos departamentas kaupia ir teikia duomenis apie gimusiuosius Lietuvoje nuo 1994 m. Mums, kauniečiams, žinoma, svarbūs tiek nacionaliniai, tiek ir atskirai Kauno duomenys.

Vertinant nacionalinį gimusiųjų rodiklį akivaizdūs du lūžio taškai – tai 2002 m. staigiai sustojęs gimusiųjų skaičiaus mažėjimas. Ir 2015 m. prasidėjusi nauja rodiklio kritimo tendencija. Pirmąjį Lietuvos lūžio tašką, tikėtina, geriausiai paaiškina tam tikras socialinės piliečių santvarkos pasikeitimas – per kiek daugiau nei dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo visuomenė įprato gyventi kitaip, senosios tradicijos išnyko, o naujosios suformavo tam tikrą bazinį palaikymo lygį.

Vėlesnę 2007–2008 m. bangelę paaiškina bendra ekonominė situacija, kai ekonomikos perkaitimas kėlė gyventojų lūkesčius apie gražią ateitį.

Tačiau esminis klausimas – kas įvyko 2015–2016 m., kad gimusiųjų pradėjo nuosekliai mažėti, vos per ketverius "valstiečių" valdymo metus gimusiųjų skaičius sumenko daugiau nei penktadaliu – nuo 31,4 tūkst. 2015 m. iki 24,5 tūkst. 2020-aisiais. Situacijos negelbėjo net ir apčiuopiamai didelės "valstiečių"-žaliųjų investicijos į vaiko pinigų pertvarką.

Esminiai demografiniai pokyčiai yra lėti, tačiau neišvengiami.

Grįžkime į Kauną.

Pagrindinis klausimas – kas įvyko Kauno apskrityje 2012 m., kad gimusiųjų skaičius pradėjo nuosekliai augti? Juk Kauno ūkininku vadinamas dabartinis meras išrinktas tik 2015 m.

Atsakymą sufleruoja Kauno palyginimas su Vilniumi. Abiejų didmiesčių gimusiųjų rodiklis po 2012 m. pradeda nuosekliai augti, nors iki tol Kaune buvo iš esmės stabilus, o Vilniuje po įstojimo į ES netgi pamažu traukėsi.

Labiausiai tikėtina, kad tiek Vilniaus, tiek ir Kauno rodikliai – tai medicinos centrų sutelkimas stambiausiose ir didžiausią patirtį turinčiuose gimdymo centruose. Kita vertus, prie suminio skaičiaus prisideda ir faktinė migracija šalies viduje, kai tiek į Vilnių, tiek į Kauną persikelia vis daugiau jaunimo – jie čia kuriasi ir susilaukia vaikų.

Todėl tai gera žinia Kaunui, tačiau šią gerą žinią reikia suprasti, įvertinti ir gerai pasiruošti, nes kartu nuo 2012 m. besitęsiantis gimusiųjų Kauno apskrityje skaičiaus augimas kelia rimtų klausimų apie infrastruktūros pajėgumus. Ar Kauno regionas (ne tik miestas) turi pakankamai vaikų darželių? Kada bus susidurta su Vilniaus tipo problemomis ir vietų stoka? Ar spės naujam vaikų srautui per 5–7 metus pasiruošti pradinės, o vėliau – ir pagrindinės mokyklos, gimnazijos?

Esminiai demografiniai pokyčiai yra lėti, tačiau neišvengiami. Todėl, mano nuomone, jiems turime ruoštis nuosekliai, neskubėdami, iš esmės ir jau dabar, kad nereikėtų, kaip sakoma, gesinti gaisrų, o būtume ramūs ir žinotume, kaip auginsime vaikus po 10 ar 20 metų.