Klaidingas supratimas

Anot Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesorės Audronės Telešienės, viešasis diskursas rodo, kad seksualinių nusikaltimų tema Lietuvoje dažnai traktuojama kaip lyčių lygybės klausimas.

„Lietuvoje vyrauja nepagrįstas klaidingas įsitikinimas, kad esame pasiekę lyčių lygybę ir šioje srityje praktiškai nebėra problemų. Tyrimai rodo priešingai – lyčių lygybė Lietuvoje nepasiekta, o moterų ir vyrų padėties skirtumai nemažėja norimu tempu“, – teigė sociologė.

Ekspertė to priežastimi laiko lėtą kultūros kaitą ir nepalankias gyventojų nuostatas.

„Klaidingą lyčių lygybės situacijos supratimą gyventojai pritaiko ir vertindami seksualinius nusikaltimus. Jei galvojama, kad gyvename lygių galimybių sąlygomis, tai vadovaujamasi prielaida, kad seksualiniuose santykiuosi abu partneriai vienodai turi galių išreikšti sutikimą ar prieštaravimą. Nesuvokiamas realus galių disbalansas, tad nėra užjaučiama auka. Įsivaizduojama, kad auka tik tokia dedasi, apsimeta, nes galvojama, jog auka turėjo realių galimybių nesutikti“, – sako A. Telešienė.

Tačiau šie klaidingi įsitikinimai nelieka neišsakyti – visuomenės nariai dažnai seksualinės prievartos temą paverčia juokingu pasakojimu: „Pasyvios seksualinės agresijos nuostatos yra užkoduotos juokeliuose, populiariuose naratyvuose, dažnam rodosi nieko tokio seksualinės prievartos anekdotų pasakojimas.“

Tai nėra sutikimas

Įvykus nusikaltimui, dažnai pasigirsta nuomonių, kad seksualinio nusikaltimo auka galimai buvo netinkamai apsirengusi ar provokavo nusikaltusį asmenį. Tačiau KTU sociologė pastebi, kad sutikimas laisvanoriškiems seksualiniams santykiams turi būti duodamas aiškia forma, o įprastos kasdienio gyvenimo detalės, kaip apranga ar koks nors elgesys, net jei ir provokuojantis, negali būti suprantamas kaip sutikimas.

„Visuomenės, kuriose seksizmas vis dar yra toleruojamas, labiau linkusios kaltinti seksualinės prievartos auką, o ne asmenį, dažniausiai vyrą, kuris tai padarė. Juk seksizmo persmelktoje kultūroje vyras tarsi turi teisę savinti moters kūną, moteris suprantama kaip natūralus malonumų objektas, o ne kaip lygiavertis socialinių santykių partneris. Kai laikomasi tokių nuostatų, lengviau apkaltinti netinkamus drabužius ar neva tai provokuojantį elgesį, nes juk vyras „yra patinas“, kurio seksualinės intencijos yra tarsi pateisinamos“, – teigė A. Telešienė.

Visuomenėje egzistuoja aukos kaltinimo fenomenas, kai aukai yra priskiriama dalis ar visa atsakomybė.

Komentarai, analizuojantys kito asmens aprangą, dažnai girdimi ir profesinėje aplinkoje.

„Dar griežčiau vertinu darbinę aplinką. Profesinėje aplinkoje neturėtų būti net užuominų į seksualinius santykius, nes tai nesusiję su atliekamu darbu. Vyrų užuominas apie moterų drabužius, kai tai vyksta profesinėje aplinkoje, pavyzdžiui, per susirinkimą, aš traktuoju kaip pasyviai agresyvų seksualinį elgesį ir seksizmo apraišką. Atitinkamai netoleruotinos ir moterų pastabos vyrams. Profesinėje aplinkoje mes turime būti vertinami pagal savo kompetencijas, rezultatus ar idėjas, bet ne pagal aprangą“, – sakė KTU sociologė.

Atsargumo priemonės

Lietuvoje galiojanti nekaltumo prezumpcija sako, kad asmuo „nekaltas, kol kaltė neįrodyta“. Tačiau A. Telešienė seksualinės prievartos atvejų dėmesį rekomenduoja sutelkti kitur – į prievartos aukų apsaugojimą.

„Juk reikalinga greita reakcija užkardant tokio elgesio pasikartojimą ir greita pagalba prievartą galimai patyrusiai aukai. Teikiant pagalbą svarbu, kad gyvenimo sutrikdymus, pavyzdžiui, iškėlimą iš aplinkos ar kontaktų apribojimą, patirtų ne auka, bet tas asmuo, kuris galimai smurtavo. Kitu atveju išeina, kad auka patiria nepatogumų dar kartą, dar kartą sutrikdomas jo / jos gyvenimas“, – sako KTU profesorė.

Tačiau galimai padaryto nusikaltimo šešėlis, krentantis ant apkaltinto asmens, neretai sugriauna karjerą, asmeninius santykius net ir tuomet, kai kaltė dar neįrodyta. Kaip šioje situacijoje profesinėje aplinkoje elgtis yra tinkama?

„Mano, kaip sociologės, supratimu, darbovietėje paaiškėjus galimos seksualinės prievartos atvejų, pirmiausiai svarbu užtikrinti pagalbą aukai. Taip pat rekomenduočiau taikyti įvairias atsargumo priemones asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą. Atsargumo priemones rekomenduočiau taikyti tol, kol įrodoma kaltė ar nekaltumas“, – rekomenduoja A. Telešienė.

Ką jaučia auka?

KTU psichologė Marija Aušraitė sako, kad Lietuvoje aukoms dažnai tenka susidurti su stigmatizuojančiu aplinkinių požiūriu, kuris gali paskatinti auką slėpti nusikaltimą, vengti pagalbos kreipimosi numanant, kad atsiskleidimas sulauks negatyvių reakcijų.

„Visuomenėje egzistuoja aukos kaltinimo fenomenas, kai aukai yra priskiriama dalis ar visa atsakomybė už jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą. Aukos kaltinimas gali pasireikšti tokiais komentarais ar mintimis, kaip „matyt išprovokavo“, „nereikėjo gundyti“, „pati prisidirbo“. Auka iš tiesų nekalta dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo, tačiau, suvokdama visuomenėje egzistuojančią stigmą, gali ją internalizuoti – pradėti stigmatizuoti save. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo patiki, kad jis pats yra kaltas dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo, jausti kaltę ir gėdą“, – įspėja M. Aušraitė.

Anot psichologės, svarbu visuomenėje mažinti su seksualine prievarta susijusius stereotipus, vykdyti seksualinio smurto prevencijos programas, gerinti pagalbos teikimą nukentėjusiems asmenims.