Darbo rinkos seklumas mažina ir šalyje esamo kapitalo vertę. Mat kapitalo vertė priklauso nuo visų papildomų veiksnių, kurie būtini galutiniam rezultatui. Kai trūksta darbuotojų, kapitalo vertė ima tirpti, vadinasi, jam suteikiamas stimulas ieškoti kitų vietovių. Jeigu siekiame Lietuvos ekonomikos atsparumo sudėtingomis sąlygomis, o dar ir plėtros, turime visus ekonomikos veiksnius ugdyti kompleksiškai.

Atlyginimai mūsų šalyje auga labai greitai, pagal pragyvenimo lygį vejamės ES, bet našumas labai atsilieka. Ne paslaptis, kad daugeliui gamintojų ir paslaugų centrų nebeapsimoka veikti Lietuvoje dėl santykinai mažo našumo. Kiti metai bus lemiami, ar pavyks našumu bent kiek pasivyti išaugusius atlyginimus.

Disbalansas tarp darbuotojų paklausos ir pasiūlos taip pat mažina darbo našumą. Net ir diegiant įvairias inovacijas, jos, deja, neatsiliepia našumo, nes žinodami, kad darbuotojų trūksta, žmonės atsipalaidavo. Darbdaviams tenka toleruoti ir atsainiai dirbančius, ir netgi geriančius. Galima sau leisti prieš vasarą išeiti iš darbo, ir būti tikram, kad rudenį tikrai rasi, kur įsidarbinti.

Metus padirbę žmonės leidžia sau išeiti iš darbo ir pasiimti trijų mėnesių atostogas apvogdami visuomenę. Tris mėnesius jie gauna bedarbio pašalpą, kuri leidžia neblogai gyventi ir netgi pakeliauti, o vėliau įsidarbina. Žmogus žino, kad bet kuriuo metu lengvai ras darbą – juk darbuotojų trūksta. Tačiau juk jis nėra tikras bedarbis, t. y. žmogus, kuris prarado darbą ir kuriam valstybė turi padėti, užtikrinti jam pragyvenimo šaltinį, kol jis ieškosis darbo. Ši mada ypač plinta tarp jaunimo. Negi norime pripratinti žmones, kad atostogos trunka tris mėnesius, o apmoka jas mokesčių mokėtojai?

Esant tokioms madoms, kuo toliau, tuo labiau darbuotojų trūks.  Ugdyti darbuotojų kompetencijas tampa neapdairu, vadinasi, planuoti įmonės veiklą – vis labiau sudėtinga.

Tad nedarbo ir užimtumo politiką būtina derinti prie realybės ir kuo greičiau nutraukti priemones, kurios tą realybę iškreipia. Kitais metais būtina peržiūrėti aplinkybes, kada gali būti išmokamos bedarbio pašalpos. Žmogui išėjus iš darbo savo noru ir žinant, kad yra daugybė galimybių įsidarbinti, mokėti bedarbio pašalpas – prabangu ir neatsakinga. Taip mes pratiname žmones prie minties, kad, nepriklausomai nuo jų dedamų pastangų, valstybė jais pasirūpins. Vadinasi, žmogaus pastangų mažės, o valstybės – daugės.

Argi ne paradoksas, kad kone pagrindinė problema, į kurią turi kreipti dėmesį aukščiausio lygio įmonių vadybininkai ir savininkai, yra užimtumas. Plinta istorijos apie tai, kaip įmonės veža darbuotojus iš gretimų apylinkių. Kai tik pasiekia gandai, kad kokia nors įmonė turi ekonominių sunkumų, tuoj siunčia ten emisarus ir pervilioja darbuotojus. Vežioja autobusais, suteikia apgyvendinimą, moka žymiai daugiau negu konkurentai. Darbuotojų ieškoma ne pagal gyvenamąją vietą, darbdaviai nenurodo darbo vietos, samdo, nesvarbu, kur gyvenantį, o jei reikia – pervilioja. Tačiau ir čia prieinama iki tam tikrų ribų. Todėl įmonės, kurios ruošiasi paleisti naujus pajėgumus, neišvengiamai atsigręžia į galimybę darbuotojų atsivežti iš trečiųjų šalių. Kad ir kokie dideli būtų atlyginimai, jie nesugeba sukurti daugiau darbo jėgos.

Turint galvoje mūsų demografinę situaciją, darbo migracija išliks veiksniu, maitinančiu sveiką ekonomikos augimą. Suprantama, migraciją reikia valdyti. Išlaisvinti valstybės išteklius, naikinant visas perteklines procedūras ir skiriant juos saugumo patikrinimui, turėtų būti strateginis mūsų tikslas. Visi, kas gilinosi į darbo migracijos procedūras, žino, kad yra daugybė biurokratijos, kurią galima optimizuoti, ne tik neprarandant, bet ir sustiprinant saugumo aspektą. Sutvarkę biurokratinius perteklius, ribotus išteklius galėsime skirti tam, kam jų iš tiesų reikia.

Pastaruoju metu daug aptarinėta kvotų problema, tačiau pati savaime kvota niekaip neprisideda prie saugumo užtikrinimo. Kai darbuotojai atvyksta pagal kvotą, jiems tiesiog nereikia atlikti darbo rinkos testo – formalios Užimtumo tarnybos (UŽT) procedūros. Kai kvota pasibaigia, norint atsivežti į Lietuvą darbuotoją, būtinas tampa būtent šis rinkos testas. Jis nieko bendro neturi su saugumo patikrinimu, o numato štai ką: kiekvienam programuotojui ar vairuotojui atskirai išduodamas UŽT leidimas, prieš tai patikrinus, kad tokios profesijos žmonių Lietuvoje trūksta, ir įsitikinus, kad per nustatytą laiką neatsiranda vietinio darbuotojo.

Reikia pabrėžti, kad testas atliekamas kiekvienam žmogui asmeniškai, ne bendrai profesijai, ne mėnesiui, ne pusmečiui – bet kiekvienam asmeniškai. Nors vakar buvo išduota dešimt leidimų programuotojams, nors ką tik mėnesį kabojo skelbimai apie laisvas darbo vietas, į kuriuos neatsiliepė vietos gyventojai, kiekvienam naujam trūkstamam darbuotojui viskas bus kartojama iš naujo. Taip apkrauname tarnybas nereikalingu darbu, nors dėmesį būtina sutelkti į saugumą. Pavienio tikrinimo reikia kiekvienam atvykstančiam, o ne darbo vietos pavadinimui.

Ar imigrantai sumažina atlyginimų dydį ir mažina mūsų pragyvenimo standartą? Pagal įstatymą, atvykstantys dirbti iš trečiųjų šalių negali gauti mažesnio atlyginimo negu atitinkamos kvalifikacijos vietiniai darbuotojai. Jeigu manoma, kad yra piktnaudžiavimų, darbo inspekcija privalo juos tikrinti. Tačiau kai viskas vyksta pagal įstatymus, kiekvieno užsieniečio atvežimas į Lietuvą darbdaviui kainuoja žymiai brangiau nei vietinio darbuotojo samda. Yra ir kitų saugiklių įstatyme, tereikia normalios institucijų veiklos ir priežiūros.