- Asta Dykovienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Skaičiuotojai suskaičiavo, kad 2080-aisiais (skeptikai neslepia, kad tiek laukti tikrai nereikės) žmonių Lietuvoje liks vienas milijonas ir 65 tūkstančiai (plg. M.Mikutavičiaus himno "Trys milijonai" skaičius).
Pozityvi informacija liekantiesiems – daugiau erdvės veiklai ir darbo vietų. Negatyvi informacija ir papildoma galvasopė valdžiai – kaip tada reikės surinkti šalies iždą, kad išlaikytų nemirtingą, nuolat besidauginančią besotę biudžetinę hidrą? Iš to išplaukia ir nieko gero nežadantis žinojimas dirbantiems mokesčių mokėtojams: jiems teks plušti ir už save, ir "už tą vaikiną ar merginą, kurie emigracijoje", kad tik, neduokdie, nenukentėtų valstybininkų gerovė.
Tūkstančiai valstybinių tarnybų tarnybėlių su jose knibždančiais ar mažai judančiais padarais (neretai primenančiais kafkiškus vabalus), be kurių funkcijų valstybė sugriūtų, šiukštu negalima palikti be peno. Tai supranta visi, net valstietiškieji žalieji. Todėl ir buvo siekta "subalansuoti" blogų ir gerų naujienų sklaidą viešumoje.
Tai tarsi pasiruošimas, visai galimas dalykas, netolimai ateičiai. Juk kaip kitaip paaiškinsi tą begėdišką dirbančių žmonių apiplėšinėjimą, kai penkias dešimtis valstybinių tranų turi išlaikyti kokios keturios bitės darbininkės. Joks sveiko proto bitininkas nė už ką neįtikės, kad tokia disproporcija ir vergystė yra gėris.
Bet jei nuolat plušančioms bitėms bus kalama į galvą, kad gyvenimas yra gražus net vergijoje, ilgainiui jos tuo patikės. Tik viešumoje reikia viską pateikti gražiai ir pozityviai.
Yra iškiliųjų sluoksnis ten aukštai, tas tiesa, bet jų gyvenimas ir silpnybės – ne prasčiokų nosiai. Tiems pakaks žinoti, kad pražydo rapsų laukai, iš kurių reikia surinkti milijonus į valstybės iždą, ir viskas bus gerai ir net gražu.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lauko išvietės paveldas4
Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...
-
Auksinis aštuonetas2
Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...
-
Kodėl mes ne Amerika?6
Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...
-
E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai6
Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...
-
Poetų ar miestų karas?3
Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...
-
Kiekviena diena – lyg asilų šventė21
Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...
-
V. Matijošaitis apie verslo pasitraukimą iš Rusijos: visi žinojo, kad čia buvo tik laiko klausimas104
Jeigu iki šiol dirbčiau versle, pastarasis laikotarpis būtų skirtas vien atsakinėjimui į klausimus „kas, kaip, kada ir už kiek“. Tema jau išsemta, bet klausimai pilasi toliau. Kai kas negali susitaikyti su mintimi, kad „Vi...
-
Palangoje galėjome stebėti vieningos kultūros Europą2
Savaitgalį teko praleisti Palangoje. Mero Šarūno Vaitkaus kvietimu teko dalyvauti Palangoje įvykusiame Europos brasbandų (varinių pučiamųjų orkestrų) čempionate. ...
-
Nusilenkti Mamai1
Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...
-
Skaniai gyvename13
Valgai vynuogę ir stebiesi: Pietų kraštų vaisius vidury žiemos. Kaduise, prieš 30 metų, ir rudenį negaudavai. O dabartės – bet kuriuo metu, bet kokiais kiekiais. Bet kažkas kikena: gal jis nežino, kaip tikros vynuogės atrodo: gels...