Tiek akcijoje, tiek viešoje erdvėje jau kuris laikas skleidžiama demagoginė žinutė, jog už prigimtinę šeimą pasisakantys asmenys yra anti-vakarietiški, tarnauja Kremliui, o įteisinę vienos lyties asmenų partnerystę NATO sąjungininkams parodysime, jog esame vakariečiai. Kitaip tariant, homoseksualų partnerystė – geopolitinis klausimas. Neįteisinę partnerystės, esą papildysime putinistų gretas ir atsistosime šalia ukrainiečius žudančių maskolių ordų.

Toks emocingas sugretinimas neturi jokio pagrindo. Ukrainoje, kartu su eile kitų regiono valstybių (Bulgarija, Sakartnevas, Latvija, Lietuva, Makedonija, Monakas, Juodkalnija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Turkija, Vatikanas ir kt.) nepripažįstama jokia LGBT asmenų santykių teisinė forma. Ukrainos konstitucijoje nuo 1996 m. įtvirtintas draudimas vienos lyties asmenims susituokti, negalima nei partnerystė, nei LGBT propaganda ugdymo įstaigose. 2017 m. „Pew“ tyrimų centro apklausa parodė, kad tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimo parama Ukrainoje yra tik 9 proc. (tuo tarpu net Baltarusijoje parama yra 16 proc.). Kaip matome, Ukraina yra viena didžiausių prigimtinės šeimos gynėjų, aiškiai pasisakanti prieš vienos lyties asmenų santykių įteisinimą, o tuo pačiu metu kovojanti egzistencinį karą prieš Putino siųstą okupacinę armiją. Tad kokiu pagrindu (išskyrus politinės demagogijos) buvimas prieš vienalytes partnerystes tampa pro-rusiškumo skiriamuoju ženklu?

Didžioji Lietuvos visuomenės dalis (arti 80 proc.) nepalaiko vienos lyties asmenų partnerystės projekto, todėl karo fone ciniški LGBT reikalavimai virsta įtampos kėlimu. Kvietime į minėtą LGBT akciją partnerystė įvardinta viso labo „antrarūše“ teise. Tuo vos prisidengiant nurodomas tikrasis LGBT tikslas – santuoka kaip „tikroji“ teisė.

Karo grėsmės akivaizdoje vadovaujantis sveiku protu būtina koncentruotis į Lietuvos saugumo, civilinės saugos ir ukrainiečių pabėgėlių aprūpinimo klausimus, o ideologinį partnerystės klausimą – išbraukti.

LGBT asmenys patys partnerystės klausimą prilygino geopolitiniams reikalams, bet būtent Vakarų šalių kairieji aktyvistai pasisako tiek prieš NATO, tiek prieš ginklų tiekimą Rusijos užpultai Ukrainai. Prisimenate Čikagos lietuvės Eglės Malinauskaitės, kuri save pristato nei vyru, nei moterimi, akciją „Nausėda yra homofobas?“ Jos facebook paskyra mirga postais „NOnatoNOwar“, atkartojama Putino retorika apie ukrainiečius neonacius, žudančius rusakalbius gyventojus Donbase, piktinamasi Facebook leidimu rašyti postus apie okupantų rusų eliminavimą ir pan. Vokiečių radikalios kairės partijos Die Linke elektoratas yra vienas aktyviausiai pasisakančių prieš tai, jog dėl karo Vokietija sustabdytų dujų ir naftos importą iš Rusijos. Kairieji palaiko tolimesnį finansavimą Rusijos karo veiksmams.

Tiesa, tokios retorikos laikosi ir dabartinė Vokietijos kairiųjų sudaryta valdančioji koalicija, vienu metu blokavusi ginklų tiekimą ukrainiečiams, o pastaruoju metu besistengianti ir toliau išlaikyti glaudžius ekonominius ryšius su Rusija. Šiame kontekste aktualus ir Italijos darbuotojų profsąjungos surengtas protesto mitingas prieš ginklų ukrainiečiams siuntimą ir pačios ginklų siuntos paruošimo blokavimas. Palyginimui, Jungtinėje Karalystėje darbininkai atsisakė iškrauti rusiškus laivus, tuo tarpu kitose šalyse kairieji daro viską, kad daugiau ukrainiečių žūtų nuo okupanto kulkų. Taip esą greičiau ateisianti taika.

Brandžios demokratijos šalies politikai supranta, kad taikos meto klausimai turi būti atidedami į šalį, kai už vartų griaudėja priešo pabūklai. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorė Liz Truss pabrėžė, jog karo akivaizdoje kultūriniai karai ir leftistinė darbotvarkė netenka svarbos. Belieka palinkėti ir mūsų Seimo nariams rasti jėgų atsilaikyti prieš akivaizdų melą ir manipuliaciją. Karo grėsmės akivaizdoje vadovaujantis sveiku protu būtina koncentruotis į Lietuvos saugumo, civilinės saugos ir ukrainiečių pabėgėlių aprūpinimo klausimus, o ideologinį partnerystės klausimą – išbraukti.