Knygos autorių doc. dr. M. Martišių kalbina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja Silvija Stankevičiūtė.

–  Ar būtų galima teigti, kad šiais laikais žiniasklaida yra tapusi galingiausiu propagandos įrankiu?

–  Turbūt turime pripažinti, kad, gyvendami čia, Vilniuje, ar kitoje Lietuvos dalyje, turime ribotą akiratį. Procesai mus veikia, nors jie vyksta už tūkstančių kilometrų. Nuo karo Ukrainoje baigties priklauso ir Lietuvos saugumas. Pavyzdžių gali būti daugiau. Nuo poveikio priklausys ir mūsų gyvenimas. Mes patys negalime prieiti prie informacijos – tai priklauso nuo tarpininko. Tarpininku ilgą laiką buvo žiniasklaida. Demokratinėse visuomenėse ir tarptautiniuose dokumentuose yra nustatyta, kad žurnalistams turi būti sudaryta teisė prieiti prie informacijos, ją apdoroti ir skleisti. Modernios visuomenės yra nuo to priklausomos.

Ilgą laiką žiniasklaida buvo labai svarbi kaip paveikiausia, turinti didelę įtaką. Dabar, XXI a., svarbiausi tapo socialiniai tinklai. Pagal savo auditorijos dydį socialiniai tinklai perėmė dominuojančią poziciją. Būtent jie veda auditoriją ir užduoda jai toną, apie ką galvoti, ką daryti. Tai, apie ką galvojame, yra būtent iš ten – ir čia didžiausia problema. Žiniasklaidoje galioja tam tikri apribojimai, ko negalima paskelbti arba už ką bent jau juridiškai atsakingas. Socialiniuose tinkluose apribojimų gerokai mažiau ir yra galimybė lengviau paskleisti melagienas.

Kadangi nemaža dalis pilkosios propagandos faktų yra teisinga, žmonės lengviau vartoja tokią informaciją.

– Socialiniai tinklai tampa labai palankia terpe bet kokios informacijos sklaidai. Kaip minėjote, labai sunku, kai žmogus hipotetiškai turi teisę į internetinę erdvę įkelti bet kokį vaizdą, pasidalyti bet kokia nuomone ir pažaboti to negalime.

– Mes negalime to pažaboti, bet kyla klausimas, ar turime tai daryti. Jeigu vaikas keikiasi, vienas iš būdų jį sustabdyti yra išoperuoti jam liežuvį ir jis nebekalbės. Klausimas, ar toks sprendimas būtų teisingas. Turime suprasti: yra daug informacijos, o informacijos laisvė yra didelė vertybė. Kartu su informacijos skleidimu yra pakeliama ir daugybė šiukšlių, kurios patenka į mūsų akis ir užteršia mūsų protus. Turime su tuo susitaikyti, tai priimti, suprasti ir judėti toliau. Tai mus darys stipresnius negu tuo atveju, jeigu būtų didysis cenzorius, kuris pasakytų: „Čia yra gera informacija, čia bloga.“ Dažniausiai problema su cenzoriais ta, kad jie riboto poveikio. Ilgainiui skaidrus ežeras tampa pelke.

– Knygoje jūs minite ir skirtingas propagandos rūšis. Minėjote baltąją propagandą, bet yra juodoji ir pilkoji. Juodoji skamba baisiai, bet, kita vertus, tai kartais yra dirbtinis naratyvas, atviras melas, kuris žmogui sukelia atmetimo reakciją. Pilkoji propaganda galbūt pavojingesnė rūšis.

– Ji pati efektyviausia. Įsivaizduokite, pasakysiu tris faktus, du iš jų bus teisingi ir vienas neteisingas. Tą vieną surasti yra gana sudėtinga, bet jis gali pakreipti istoriją visiškai kita linkme. Kadangi nemaža dalis pilkosios propagandos faktų yra teisinga, žmonės lengviau vartoja tokią informaciją. Turime pripažinti, kad mūsų patirtys ir žinios yra ribotos, paparastai turime gauti informaciją iš kažko kito. Tai gali būti mokytojas, žiniasklaidos priemonė, socialinis tinklas, „Youtube“ kanalas ar dar kažkas, apie ką mes nieko nežinome. Jeigu nelabai žinai, gauni informaciją ir turi rinktis: tikėti ar netikėti. Jeigu ateina informacija, kuri yra pilkoji, gauni iš dalies teisingą, iš dalies klaidingą žinią. Propagandistui lengviausia tave pakreipti norima linkme, nes atrodo, kad čia tikras reikalas, nors čia ir yra didelė problema.

– Ne kartą minėjote prabėgusį laikmetį, kai propaganda buvo labai populiari. Kaip matome, ji ir dabar klesti įvairiomis formomis. Ar galima sakyti, kad dabartinė Kremliaus propaganda turi panašumų su sovietine, ir kur slypi jos šaknys?

– Ji turi be galo daug panašumų. Pirmiausia, sovietinė propaganda buvo viską persmelkianti, einanti kiek įmanoma plačiau. Kinas, žiniasklaida, socialinis gyvenimas... Kadangi propaganda buvo viską persmelkianti, jos daug nusėdo ir pas mus. Šiuolaikinė Rusijos propaganda būtent tuos dalykus, kurie yra auditorijoje nusėdę, ir naudoja, nes tada sulaukia geriausios reakcijos. Sovietiniais laikais buvo pasakyta, kad imperialistai iš Amerikos nori užvaldyti visą pasaulį. Dabar Rusijoje pasakoti žmonėms tą pačią istoriją yra be galo paprasta, nes tai jau yra nusėdę. Tai medžiaga, ant kurios gali statyti savo naratyvą.

Įdomesnis dalykas yra propagandos skirtumai. Pagrindinis aspektas – sovietinio laikotarpio propaganda buvo siekiama įtikinti, kad sovietinis režimas, ideologija ir gyvenimo būdas yra patys geriausi. Visi taip darykite, kaip sovietai sako. Rusijoje jie eina truputėlį lengvesniu keliu. Bando ne įtikinti, bet skleisti abejonę. Viskas yra reliatyvu, tiesos nėra, mes nežinome, ar Ukraina ruošiasi pulti Rusiją, ar nesiruošia... Tada tu gali viską suvelti. Tikslas ne tikėti, kad Rusija gera, o įtikinti, kad visi vienodai blogi. Tai paprasčiau, negu įtikinti, kad Rusija gera. Antras naujas dalykas, kuris yra turbūt išmoktas iš Vakarų, kad geriausias propagandos būdas – propagandą maišyti su pramogomis. Rimtomis naujienomis auditorija ne visada domisi, auditorijos dydis nepakankamas. Geriau, pavyzdžiui, sukurti filmą, spektaklį, grožinę knygą. Ilgainiui turėsi tam tikrų dividendų.