Regis, klimpsta sprinto konkursas paminklui “stačiam A.Mackevičiui”. Skulptoriai neatsakingai pamiršo studentavimo laikus, kai darbai peržiūroms būdavo kuriami paskutinę naktį. Jokio jaunalietuviško maksimalizmo – juk galėtų sėsti ir palipdyti. Bet ne, burba čia tie skulptoriai su architektais, atsikalbinėja, o lėšos taip ir liks nepanaudotos, grafa – be paukščiuko, aikštė – be kunigo.

Kaunas – kunigų miestas. Šalia paminklų Maironiui ir M.Valančiui pridėjus dar R.Mikutavičių (Petrašiūnų kapinėse) ir A.Mackevičių, sutanos laimi visose pozicijose. Įdomu, tiesą sakant, kokią maištingojo kunigo figūrą norėtų matyti maištingasis vicemeras. Ko gero, su sutana. Nors šaltiniai rašo, kad nuskubėjęs į kleboniją A.Mackevičius nusimetė sutaną, apsivilko trumpais kailiniais, susiveržė diržu ir prisikabino pistoletą. Na, tokio aikštėje juk nestatysi. Galima tokį parodyti būsimame (?) Kauno kino studijos produkte, tačiau kuo tada toks skirsis nuo kito tėvyninio kino kovotojo su carizmu – žymiojo arkliavagio?

Šiaip ar taip, konkursas stoja, kūrėjams nepatinka tiek terminai, tiek bandymas primygtinai piršti figūrinės kompozicijos idėją (jei visgi laimėtų nefigūrinio paminklo koncepcija, šalia išsyk verta projektuoti suolelį protesto parašus renkančioms moteriškėms, kaip buvo R.Kalantos memorialo atveju).

Kitas skandalu virstantis konkursas – Kauno prekės ženklo sukurti. Pati formuluotė, miestą verčianti kažkuo panašiu į krabų lazdeles, kelia abejonių. Jaunasis (buvęs) vicemeras, inspiravęs konkursą, iš tokio ženklo tikėjosi labai daug. Konkurso tikslas esąs „sukurti Kauno miesto prekės ženklą ir šūkį, kurie turi kurti ir palaikyti patrauklaus miesto įvaizdį, palankų turizmo, verslo ir investicijų plėtojimui, išryškinti miesto dinamiškumą, inovatyvumą, kūrybiškumą, modernumą, akademiškumą, verslumą, skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą bei didinti miesto konkurencingumą“. T.y. išspręsti visas problemas, kurias šiaip turėtų spręsti ne ženklai, o žmonės: valdininkai, verslininkai, kultūrininkai, paprastai tariant, patys kauniečiai. Ženklas skirtas eksportui, kad užsienietis, jį išvydęs, žado netektų iš susižavėjimo.

Sunku įsivaizduoti, koks apibendrintas simbolis pristatytų būtent tokį daugiapakopį Kauną. Ypač turint galvoje, kad kauniečiai ligi šiol ne itin suvokia miesto tapatybę ir nėra jos aiškiau apibrėžę net sau patiems. Gal ir reikėtų pradėti nuo tokios tapatybės paieškų ar formuluočių, skirtų patiems miesto gyventojams? Galima galvoti ir apie „brendinį“ miesto pristatymą Lietuvos kontekste. Bet užsienis čia dar galėtų palaukti, kol kas jam tegu pakanka Karmėlavos oro uosto.

Jei įsivaizduočiau kokį nors miesto ženklą, jis būtų šriftinis. Tiesiog žodis „Kaunas“ šriftu, kuris prigytų paties įvairiausio lygio bukletuose, lankstinukuose, plakatuose ir kitur. Tokius pavadinimus-ženklus turi kai kurios Europos šalys ar JAV valstijos (žr. http://slodive.com/inspiration/showcase/state-logos/). O prie žodžio „Kaunas“ savaime siūlosi visiškai natūralus ir seniai žinomas šūkis – „Lietuvos širdis“. Žinoma, „jei vilniečiai neužpyks“. Bet ko jiems pykti? Vilnius yra daugiatautės LDK širdis, etninės Lietuvos širdis yra Kaunas. Tad ir siūlau Kauno ženklo (gal meskim tą traukiniais atsiduodantį žodį „prekinis“) konkursui klasikinę frazę: „Kaunas. Lietuvos širdis“. Kas nors tegu visa tai įtaigiu šriftu užrašo ir būsime laimėtojai. Honorarą galėsime skirti kunigo A.Mackevičius paminklui.