Prieš 4 metus politikai ir apžvalgininkai džiaugėsi: suprasta, jog pilietinė visuomenė nėra kuriama centrinės valdžios direktyvomis, jog reali savivalda – tai didžiulio politinio potencialo išlaisvinimas bei galimybė tapti tikrais piliečiais, kurie ne tik laukia malonių iš valdžios, bet patys aktyviai dalyvauja svarbių sprendimų priėmimo procese.

Piliečiai, kurie jaučiasi savo valstybės, su visais jos rūpesčiais ir džiaugsmais, šeimininkais, o ne vien irzliais politinio spektaklio žiūrovais, kuriems norisi sudeginti valdžios teatrą, nepaisant politologų postringavimų, jog tai tik dar pablogins situaciją.

Deja, politikų pažadai plykstelėjo ir virto pelenais. Ne kiekvienas bjaurusis ančiukas virsta gulbe, ne iš kiekvieno politinių diskusijų debesies lyja politiniais sprendimais

Keičiasi valdžios, bet vienas dalykas Lietuvoje išlieka stabilus – visos valdžios bijo prarasti bent mažiausią kruopelytę turimų galių ir nepasitiki žmonių sugebėjimu patiems tvarkytis savo gyvenimus. 

Artėjant praėjusiems Savivaldos rinkimams teko diskutuoti su įvairių Seimo frakcijų atstovais apie pribrendusius pokyčius savivaldos sistemoje. Delsimas imtis realių veiksmų buvo aiškinama tuo, kad reforma turi būti gerai apgalvota, galbūt net reikėtų pereiti prie skirtingų savivaldos modelių didmiesčiuose ir kaimo vietovėse, esą reikia sudėlioti „saugiklius“, idant žmonės neatsidurtų vietos kunigaikštukų valdžioje, todėl negalima nieko daryti skubotai, artėjant rinkimams. Štai rinkimai įvyks, ir tada būtinai bus imtasi svarbių reformų.

Po rinkimų politikai skubėjo dalytis postus, paskui atėjo laikas ruoštis Prezidento ir Seimo rinkimams, paskui vėl reikėjo dalytis ir persidalyti postus. Vieni rūpinosi, kaip juos išlaikyti, kiti – kaip juos perimti, o esminės savivaldos reformos iš kalbų apie gražią tikrų reformų gulbę tikrovėje virto bjauriu ančiuku. Kosmetiškai pakoreguota rinkimų tvarka, paliekant absurdiškus apribojimus nepartiniams asmenims, panorusiems dalyvauti rinkimuose, ir tiek.

Dar buvo surengtos kelios konferencijos, kuriose leido pasisakyti teisininkams, politologams, sociologams, raginantiems kuo greičiau pradėti reformą. Negausiai dalyvavę parlamentarai neprieštaravo, teigė, kad reformos reikia, tačiau, kaip pasirodė, tai tik laiko tęsimo taktika, nes ir vėl atsidūrėme situacijoje, kai rinkimai po kelių mėnesių, ir jau esą ne laikas daryti esmines reformas.

Apie kokias būtinas reformas jau daug metų kalbama? Lietuva Europos Sąjungoje išsiskiria didžiausiomis savivaldybėmis. Tai tikrai nėra privalumas, nes didelė savivaldybės teritorija – tai nuo gyventojų nutolusi valdžia ir mažesnės galimybės paveikti jos sprendimus. Jei norime gyvybingesnės savivaldos, turime arba smulkinti savivaldybes, arba pereiti prie dviejų pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. 

Deja, politikai mieliau diskutuoja apie tai, kaip bus renkamas meras – nes nuo to priklauso jų turimų politinių svertų galia, bet ne apie savivaldos įteisinimą seniūnijų lygmeniu. Vietoje panaikintų sovietinių apylinkių įteisintos seniūnijos tapo tik savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, neturintys realaus ekonominio savarankiškumo.

Prieš kurį laiką premjeras vėl prakalbo apie per menką socialinių pašalpų taiklumą ir tai, jog daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Puiku, tačiau, jei tai nėra vien problemos, it karštos bulvės mėtymas iš rankų į rankas, tai turime atgaivinti savarankiškas seniūnijas, kurios veiksmingiausiai galėtų atlikti socialinės rūpybos funkciją, nes tik arti žmogaus esanti valdžia gerai išmano realias problemas, rūpesčius ir poreikius.

Situacija miestuose ir kaimo vietovėse labai skiriasi, todėl verta pasinaudoti kai kurių Vakarų Europos valstybių patirtimi ir nebijoti savivaldos institucinių modelių įvairovės. Natūralu, kad tai, kas tinka kuriai nors gausiai apgyvendintai Vilniaus   teritorijai, netinka gerokai ištuštėjusiam kaimo miesteliui.

Kiekvienai problemai galima atrasti išmintingą sprendimą, jei iš tiesų norime tą problemą spręsti, o ne imituojame reformą, tesirūpindami politinės galios išlaikymu savo rankose.

Apgailėtinai skamba kai kurių politikų perspėjimai, kad savivaldos reforma, kaip ir galimybė nepartiniams žmonėms patekti į vietos valdžią, gali sukelti chaosą. Ponai, apsidairykite. Negi dabartinę situaciją, kai niekas nesugeba atstatydinti ciniško Vilniaus mero, kai vis daugiau merų pateikiami kaltinimų korupcija, dauguma savivaldybių skolas tirpdo palikdamos gyventojus rudens vakarais visiškoje tamsoje, kai esame reketuojami išpūstomis sąskaitomis – tai tvarka?

Panašu, jog pats laikas kurti 12 žingsnių programas politinės galios narkomanams. Beje, tikros savivaldos gaivinimas galėtų būti vienas iš gelbėjimo ratų galiocholikams blaivinti.