Šilumos kainos jau pasiekė tokį lygį, kad net laužo žmonių likimus, stumia juos į neviltį ir skurdą. Kai žmogus už būsto apšildymą turi mokėti daugiau negu siekia jo atlyginimas ar pensija, darosi  nejuokinga. Ką Kaune galima būtų padaryti, kad gyventojams netektų nusivilkti paskutinių marškinių ir atiduoti juos šilumininkams arba bristi į beviltišką skolų liūną, mokant mokesčius už būstų šildymą? Apie tai žurnalistas Marius Vėlyvis kalbėjosi su Seimo Ekonomikos komiteto nare, Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininke Birute Vėsaite.

Ar įmanoma, Jūsų nuomone, ką nors pakeisti, kad šilumos kainos nevarytų žmones į neviltį?

Turėti iliuzijų, kad nieko nedarant bent jau netolimoje ateityje būstų šildymas pigs, vilčių nedaug. Po nevykusio konservatorių ir jų partnerių valdymo, nuvedusio šalį į skurdą, pasikeitus valdžiai, gal būt šiek tiek pagerės Lietuvos santykiai su Rusija, bus labiau pragmatiškas ekonominis bendradarbiavimas, tačiau tikėtis, kad labai sumažėtų dujų kainos, kai esame priklausomi nuo vienintelio dujų tiekėjo, sunku.

Todėl jau dabar turime galvoti, ką galėtume padaryti patys ir sušvelninti tą situaciją, kokia yra dabar. Kaune centralizuotoje šilumos tiekimo sistemoje yra didelis šilumos gamybos įrenginių perteklius bei infrastruktūra. Nerimą kelia dabartinis Vyriausybės skatinimas statyti naujus „plyno lauko“ objektus, naiviai tikintis, kad toks dubliavimas atpigins šilumą. Šilumos gamybos ir tiekimo infrastruktūra turi būti maksimaliai išnaudojama, bet ne dubliuojama ar kuriama iš naujo, nes visa tai persikels į sąskaitas šilumos vartotojams. Todėl Kauno miesto savivaldybė turėtų skubiai apsispręsti, kiek generavimo šaltinių iš atsinaujinančių išteklių jai reikia. Pavyzdžiui, pertvarkius Kauno termofikacinę elektrinę ir pritaikius ją kūrenti biokuru, šilumos kainą galima būtų sumažinti apie 20 procentų.

O kodėl ją reikėtų pertvarkyti, juk jos galingumas lyg ir pakankamas?

Ši elektrinė yra gana galinga – apie 2 tūkstančius megavatų. Tai tris su puse karto daugiau nei iš tiesų reikia Kaunui. Net pačiais šalčiausiai mėnesiais miestui užtenka 550 megavatų. Todėl dabartinė galinga Termofikacinė elektrinė, naudojanti vis brangstančias dujas, dirba neefektyviai, šiluma gyventojams kainuoja labai brangiai. Jei nieko nebus daroma, gyventojus ir toliau šiurpins didžiulės sąskaitos.

Ką, Jūsų manymu, čia reikėtų pirmiausia padaryti?

Su savo investicijomis į Kauno laisvąją ekonominę zoną ateina suomių kompanija „Fortumas”, kuri ten žada pastatyti 120 megavatų elektrinę. Joje bus kūrenamos ir buitinės atliekos. Manau, šį projektą turime palaikyti. Civilizuotai atsikratytume daugybe buitinių atliekų, Lietuvoje nereikėtų tiek daug sąvartynų, o svarbiausia, nenaudodami labai brangių dujų, gautume didelę dalį miestui reikalingos kur kas pigesnės šilumos.

Ši projektas turėtų būti įgyvendintas iki 2016 metų. Jei būtų pritarta ir Kauno termofikacinės elektrinės pasiūlymui pastatyti iki 200 megavatų galingumo šilumos katilą, kurs dar pagamintų ir 80 megavatų elektros energijos, tai praktiškai miestas apsirūpintų  pigesne nei dabar šilumos energija. Ir tik išimtiniais atvejais, labai šaltomis žiemomis, galėtų būti užkurti dabartiniai termofikacinės elektrinės katilai.

Bet dėl viso to reikia apsispręsi kuo greičiau, nes artėja 2016 metai, kai mes privalėsime vykdyti Europos Sąjungos  direktyvą įsirengti labai brangiai kainuojančias dūmų gaudykles, kurios dar trečdaliu padidintų šilumos energijos kainą  arba kūrenti vien biokuru. Kitais atvejais turėsime mokėti baudas.

Prieš keletą metų, atėjus į valdžią dabartinei konservatorių ir liberalų koalicijai labai garsiai buvo trimituojama apie daugiabučių gyvenamųjų namų renovaciją. Tačiau reikalai atrodo mažai pasistūmėjo į priekį. Kodėl? Juk žmonės turėtų būti suinteresuoti taupyti šilumą, mažiau už ją mokėti?

Konservatorių valdymo metais pagal Andriaus Kubiliaus Vyriausybės parengtą daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo programą per pustrečių metų iš viso Lietuvoje modernizuoti vos du gyvenamieji namai. Akivaizdu, kad dabartinių valdančiųjų bandyta įdiegti daugiabučių modernizavimo schema neveikė ir neveiks, nes viską bandyta užkrauti ant gyventojų pečių, o žadėta menka parama žmonių nesuviliojo imti kreditus ir lįsti į skolas ilgiems metams.

O ką siūlo socialdemokratai? Kad ir kaip suksitės, pinigų namų atnaujinimui vis vien reikės.

Mes siūlome kitokį, gyventojams kur kas palankesnį renovacijos modelį. Manome, kad tikrai neverta žmonių varyti į bankus, raginti juos imti didžiules paskolas. Daugelis gyventojų tiesiog neturi tokių galimybių ir baiminasi ilgiems metams įklimpti į skolas bankams. Juo labiau, kai  pastaraisiais metais buvo smarkiai sumažėjusios jų pajamos, be gailesčio nurėžti atlyginimai,  pensijos, socialinės išmokos. Taigi, atsisakysime gyventojų skolinimosi per komercinius bankus, valstybės įgaliotai institucijai perimant riziką bei priežiūrą ir į darbo organizavimą tiesiogiai įtraukiant savivaldybes. Savivaldybės paskirtas programos administratorius rūpintųsi rangos darbų pirkimu bei darbų kokybe.

Bet už daugiabučių namų renovavimą vis vien reikės kažkaip atsiskaityti? Veltui juk nieko nebūna, nebent sūris pelėkautuose.

Savivaldybės programos administratorius, o ne būsto savininkai,  kaip iki šiol buvo įprasta, lėšas skolintųsi iš JESICA fondo. Šiame fonde Liuksemburgo banke yra apie 700 milijonų litų, kurių dabartinė Lietuvos valdžia taip ir nesugebėjo panaudoti šilumą švaistančių senų daugiabučių atnaujinimui. Investicijos būtų grąžinamos sutaupytomis už energiją lėšomis įprasta tvarka renkant komunalinius mokesčius.

Pirmiausiai, manau, galima būtų pradėti nuo šilumos tiekimo sistemos balansavimo. Tai nėra labai brangu, gyventojams nereikėtų didelių investicijų, o efektas būtų labai didelis. Pakeitus užkalkėjusius vamzdynų čiaupus, sumontavus cirkuliacinius siurblius, subalansavus visą namo šildymo sistemą, mokesčiai už šildymą per mėnesį vienam butui gali sumažėti vidutiniškai po 100 – 150 litų.

Kaip būtų parenkami renovuojami namai? Esant tokioms sąlygoms norinčiųjų atnaujinti savo būstus gali gerokai padaugėti.

Manau, kad pradėti reikėtų nuo tų namų, kurių būklė yra pati prasčiausia, o gyventojai gauna didžiausias sąskaitas už šildymą. Turime žmonėms suteikti daugiau vilties ir optimizmo, kad jie kiekvieno šildymo sezono nelauktų su baime. Nuo 2005 metų šilumos kaina padidėjo maždaug keturis kartus. Toliau laukti ir tikėtis, kad ji savaime sumažės, nėra prasmės.

Iš esmės tai yra nepralošiamas projektas, galintis atnešti daug naudos ir valstybei, ir jos žmonėms.  Tik reikia, kad savivaldybės nesikratytų šio projekto, o padėtų gyventojams sutvarkyti visus biurokratinius formalumus, pasiimtų dalį  darbų naštos ir atsakomybės, kaip ir dera vietos valdžiai. Visus daugiabučių renovacijos rūpesčius – derybas su gyventojais, viešuosius pirkimus, užversti tik ant bendrijos pirmininko ar namo administratoriaus pečių būtų neprotinga ir tokiu atveju namų atnaujinimas vėl vargu ar pajudėtų iš vietos.

Modernizavus namus  būsto savininkų iki tol už šildymą mokėtos išlaidos nepadidės, o gal net sumažės, žmonės gyvens komfortiškiau, padidės jų butų vertė.

Nauda būtų akivaizdi ne tik gyventojams, bet ir valstybės ekonomikai.  Sumažėtų importuojamų dujų kiekis,  pinigai liktų Lietuvoje, gerokai padaugėtų darbo vietų statybininkams ir šilumininkams, daugiau lėšų įplauktų į šalies biudžetą.  Be to, atsirastų daugiau galimybių sumažinti nedarbą ir išplitusią emigraciją, mažiau reikėtų kompensacijų už šildymą, kurios nuo 2008 m. padidėjo tirs kartus ir siekia 118 mln. Lt, o Kaunas taptų gražesnis.