Ką darytų bet kuris kaunietis, išgirdęs, kad šalies valdžia nacionaliniu lygiu su kažkuo susitarė pagerinti jo gyvenimą? Tuo niekas nepatikėtų. Ne mažiau sunku patikėti ir sugalvotu Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Ar kas tiki, kad skambiomis frazėmis besišvaistanti Lietuvos valdžia įgyvendina nuoseklią šeimos politiką pagal Valstybinę šeimos politikos koncepciją?

Ją sugalvojusieji pripažįsta – ji netobula, o štai Nacionalinis susitarimas esą yra kaip tik tai, ko šiandien šeimoms labiausiai reikia. Užtruko pusantrų metų, kol popieriuje atgulė pažadai "plėtoti kompleksinės paramos šeimai sistemą", "gerinti ir pritaikyti infrastruktūrą šeimoms", "tobulinti institucinę sistemą, skirtą puoselėti šeimai palankią aplinką", "sudaryti sąlygas, padedančias užkirsti kelią smurtui".

Susitarimo iniciatorė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šias ir kitas padebesiais skrajojančias formuluotes esą surašė atsižvelgdama į įvairių su šeimomis dirbančių organizacijų, savivaldybių pasiūlymus. Keista, kad kai kurios organizacijos, kasdien matančios, kokioje situacijoje dabar atsidūrusios šeimos tiek moraline, tiek socialine, tiek materialine ar kokiomis nors kitomis prasmėmis, svarstydamos tokių susitarimų tekstus tarsi pakyla kažkur į padebesius ir tik svaidosi skambiomis frazėmis.

Derėtų paminėti, kad Kauno savivaldybė taip pat pritarė tokiam susitarimui, tačiau nieko nesugebėjo pasiūlyti. Gali būti, kad visai greitai atsiras spalvotų lankstinukų, pasakojančių, kaip gera šeimai Lietuvoje, socialinės reklamos stendų, iš kurių šypsosi laimingi tėčiai, mamos ir vaikučiai. Gal net interneto svetainė pradės veikti, siekianti suformuoti palankų požiūrį į šeimą.

O kur dar Šeimos reikalų pakomitečiai, departamentai, skyriai ir poskyriai, šeimų konsultantai ar kuratoriai valstybinėse institucijose, be kurių šeimų gerovė Lietuvoje neįmanoma. Visa tai atsieis nemenkas sumas iš valstybės biudžeto, kurį suneša šeimas sukūrę tėčiai ir mamos. Štai prieš porą dienų daugiavaikė mama parašė laišką redakcijai ir pasidalijo nuoskauda, kaip turi iškęsti pažeminimą ir replikas socialinius reikalus tvarkančiuose skyriuose.

"Kam prisigimdei?" – tokį klausimą išgirsta tūkstančiai mamų valdiškose įstaigose, parduotuvėse ar iš kaimynų, tarsi jie visi nebūtų augę šeimose, patys nėra sukūrę šeimų ir neaugina vaikų.

Būtų galima pasiūlyti piktiems žmonėms paskaityti Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, bet ar kas nuo to pasikeis? Ar maža iki šiol buvo pažadų gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas vaikus auginantiems tėvams, daugiavaikėms šeimoms, kurti vaikų darželius, visokių krypčių lavinimo mokyklėles ir studijas, tobulinti ir plėtoti vaikų popamokinę veiklą, padėti krizę išgyvenančioms šeimoms?

Liūdniausia, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį tesugebėjome tobulinti kažkokių programų, direktyvų, gairių, susitarimų klišes, kurios, labai apmaudu, bet labai skiriasi nuo realybės. Būtų daug smagiau sukviesti šeimas, jų rūpesčiais besidominčias organizacijas, valdžios vyrus ir moteris, kurie popieriuje surašytų nacionalinę ataskaitą apie gerus darbus ir pokyčius kuriant palankią aplinką šeimai. Šeimos gerovės, moralinių nuostatų, požiūrio į šeimą ir jos vertybes jokie susitarimai, kad ir nacionaliniai, nesustiprins. Šitie dalykai glūdi, deja, ne valdiškose deklaracijose.