Sausio 17-ąją Vilniaus meras Artūras Zuokas paskelbė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai po savaitės bus teikiamas svarstyti seniūnijų pertvarkos planas pagal kurį iš šiuo metu esančių 21 seniūnijos ketinama palikti 5, esančias toliausiai nuo miesto centro, bei įsteigti 11 biurų, kuriuose dirbs savivaldybės departamentams atskaitingi darbuotojai, teikiantys paslaugas gyventojams.

Manau, kad šis mero planas Vilniui gresia ne kuo kitu, kaip dar didesne miesto bendruomenių ir miestiečių atskirtimi nuo miesto valdžios stiklo bokšto, atitinkamai blogesniu miestiečių interesų atstovavimu, kas savo ruožtu suponuos ir dažnesnius piliečių teisių ir teisėtų interesų pažeidimus.

Meras šią miesto valdymo pertvarką argumentuoja tuo, jog esą seniūnijos šiuo metu realiai vykdo tik 4 iš 20 įstatymuose numatytų funkcijų ir neretai jos tėra laiškanešiai, perduodantys gyventojų prašymus departamentams, o po pertvarkos aiškias atsakomybes turintys biurų darbuotojai iš karto galės spręsti vilniečių problemas, geriau prižiūrės teritorijas, užtikrins taisyklių laikymąsi, savivaldybės biudžetas sutaupys 1,2 mln. litų, bus atlaisvinta per 1600 m² patalpų.

Manau, kad šie mero argumentai yra daugiau nei silpni.

Visų pirma jokios kritikos neatlaiko mero teiginys, kad seniūnijos šiuo metu realiai vykdo tik 4 iš 20 įstatymuose numatytų funkcijų, ir kad naujai įsteigtų biurų darbuotojai, esą, iš karto spręs vilniečių problemas. Tenka priminti, kad pagal dabar veikiantį Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnį seniūnijos yra savivaldybės administracijos filialai, veikiantys tam tikroje teritorijoje, todėl  miesto valdžiai tikrai niekas netrukdė ir netrukdo skirti seniūnijoms realiai vykdyti tas funkcijas, kurias joms numato Įstatymas. Be to, tas pats Įstatymo straipsnis numato savivaldybės tarybos teisę nustatyti seniūnijoms perduodamas  juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijas.

Pastebėtina, kad nuo 2000 metų, kai Artūras Zuokas pirmą kartą tapo meru, seniūnijų vaidmuo Vilniaus mieste nuolat mažinamas vis labiau ribojant tiek jų biudžetus, tiek jų atliekamas funkcijas,  jas vis labiau centralizuojant.

Antra, miesto valdžia teigia, jog pagal lapkritį atliktas apklausas, neva 60 procentų vilniečių nežinantys, kur yra jų gyvenamosios vietos seniūnija. Visų pirma, neaišku, kas, kaip ir kokias konkrečiai apklausas atliko, kaip ir neaiškus šių apklausų reprezentatyvumas. Kita vertus, pagal iki šiol galiojančią tvarką, asmenys, kurie nori deklaruoti savo gyvenamąją vietą, tai gali padaryti kaip taisyklė, tik savo seniūnijoje. Todėl sunku patikėti, kad net 60 –iai procentų nuolatinių Vilniaus gyventojų niekada nebūtų tekę to daryti, tarsi jie būtų kokie benamiai. Tad miesto valdžios vyrai, švelniai tariant, pučia miglą.

Trečia, miesto valdžios skaičiavimai, kiek žadama sutaupyti ir atlaisvinti patalpų, panašu į dar vieną fikciją, nes ketinamiems steigti biurams taip pat reikės patalpų, kuriose turės būti įdarbinami iš esmės tie patys etatiniai darbuotojai kaip ir dabar veikiančiose seniūnijose, išlaikomi  iš to paties Savivaldybės biudžeto. Kiekvienoje iš dabartinių seniūnijų dirba nuo 4 iki 9 tarnautojų. Sunkiai įsivaizduoju biurą, kuris vykdytų tiek žadamų funkcijų ir kuriame dirbtų dar mažesnis tarnautojų skaičius.

Jeigu miesto valdžios ketinimai iš tiesų būtų nuoširdūs, pagrįsti tegu ir klaidingais įsitikinimais, būtų naikinamos ir likusios penkios – Verkių, Naujosios Vilnios, Panerių, Grigiškių ir Naujininkų seniūnijos, o vietoje jų steigiami tokie patys biurai. Dabar valdžios planai su logika prasilenkia dar ir dėl to, kad paliekamos seniūnijos pagal gyventojų skaičių yra mažesnės negu tos, kurios panaikinamos. Antai didžiausios iš naikinamų seniūnijų – Antakalnio teritorijoje šiuo metu pagal įvairius šaltinius gyvena nuo 43 tūkst. iki 47 tūkst. gyventojų, tuo tarpu gyventojų skaičius Grigiškių seniūnijoje sudaro apie 12000, Naujininkų – apie 34000, Naujosios Vilnios – apie 33000, Panerių – tik apie 9000, Verkių – apie 30000.

Pagal Artūro Zuoko planą tokios teritorijos kaip Naujamiestis (27000 gyventojų), Rasos (13000 gyventojų), Senamiestis (21000 gyventojų), Šnipiškės (20000 gyventojų), Viršuliškės (16000 gyventojų) ir  Žvėrynas (13000 gyventojų) lieka apskritai ir be seniūnijų, ir be biurų. Tad apie tinkamą gyventojų interesų atstovavimą, apie miesto valdžios atskaitomybę miestiečiams, viešųjų paslaugų prieinamumą toliau neverta net diskutuoti.

Verčiau paanalizuokime, kokie tikrieji šio plano „chuligano“ motyvai, kokių tikslų iš tiesų siekiama. Atlikus mini tyrimą „kas yra kas“, kyla labai pagrįstos prielaidos, kad paliekamose penkiose seniūnijose  seniūnais dirba būtent A.Zuoko aplinkos ir jam lojalūs žmonės arba A.Zuoko koalicijos partnerių Lenkų rinkimų akcijos deleguoti politikai. Antai Grigiškių seniūnas Leonard Klimovič per paskutinius Savivaldos rinkimus Vilniuje „Valdemaro Tomaševskio bloko“ sąraše buvo įrašytas 56-u numeriu. Dar 2011 metų rugsėjo mėnesį apie seniūnijų naikinimo planą rašė „Vilniaus diena“, pastebėdama, kad  „seniūnijų vadovai būsimą reformą komentuoja labai atsargiai, o dar dažniau visiškai atsisako kalbėti – siūlo kreiptis į savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių, kuris neva jų nuomonę ir žino geriausiai. Atsisakė šiuo klausimu kalbėti palyginti neseniai Naujosios Vilnios seniūnu tapęs Jurijus Gridiuško ir ilgametis Verkių seniūnas Vaclavas Gulbinovičius.“

Vertinant šias aplinkybes, įtariu ir prognozuoju, kad A.Zuokas, prisidengdamas miesto teritorijų valdymo pertvarka, į vietoje panaikintų seniūnijų įsteigtus biurus susodins savo aplinkos žmones. Turbūt nereikia aiškinti, kokiu tikslu tai būtų daroma. Juk A.Zuoko įsteigta politinė organizacija „TAIP“ turi ambicijų ateinantiems Seimo rinkimams. Tad šiai politinei kontorai savo rinkimų kampanijai būtų labai patogu „tyliai“ pasinaudoti nauja biurokratine infrastruktūra.

Dar viena regima priežastis – A.Zuoko noras savo interesams pajungti ir suvaldyti vis aktyviau Vilniuje veikiančias ir besikuriančias teritorinės bendruomenes. Šį motyvą išduoda tai, kad planuojamuose įsteigti biuruose numatytas ir bendruomenių veiklos koordinatoriaus etatas. Situacija Vilniuje išties gerokai pakito, lyginant su ta, kuri buvo per pirmąją A.Zuoko merystės kadenciją – bendruomenės sustiprėjo. Apie tai buvau rašęs dar 2011-ųjų pavasarį, kai A.Zuokas trečia kartą tapo meru.

Stiprėjančios bendruomenės A.Zuoko aplinkai yra nepalankios ir dėl miesto energetikos ūkio situacijos. Akivaizdu, kad A.Zuokas puikiai supranta, jog organizuotos bendruomenės, būdamos registruotais juridiniais asmenimis, sugebės daug veiksmingiau pasipriešinti tiems procesams, kurie dabar vyksta Vilniaus energetikos ir miesto ūkyje – turiu omeny skandalą su šildymo kainomis ir ne mažiau skandalingesnę kai kurių  daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklą (turbūt suprantate – kurių). Suvaldžius, o tiksliau užvaldžius miesto bendruomenes, keliai į Seimą A.Zuoko aplinkai ir tuo pačiu jo proteguojamų verslo struktūrų lobistams bus ženkliai palengvinti.

Taigi, Vilniuje bandoma įdiegti iš esmės tą patį oligarchinį valdymo modelį, koks jau yra įdiegtas visoje valstybėje, t.y. išteklių ir galios koncentravimas grupės draugų rankose ir kišenėse.

Tuo tarpu demokratinėse valstybėse jau seniai buvo suprasta, kad vietos savivaldą reikia stiprinti, didinant ir plečiant vietos gyventojų atstovavimą, o tai įmanoma padaryti tik mažinant savivaldybių teritorijas, t.y. didinant savivaldybių skaičių arba kuriant kelių lygmenų decentralizuotą savivaldos sistemą, kur seniūnijos turi tapti vieno lygmens savivalda su savarankiškai įgyvendinamomis savivaldos teisėmis, t.y., su vietos biudžetu, savarankiško juridinio asmens statusu, vietos gyventojų tiesiogiai renkamais organais (seniūnu, vietos bendruomenių taryba).

Pagal tokius principus Vilniuje su visomis apylinkėmis turėtų atsirasti ženkliai daugiau seniūnijų, turinčių savivaldumą. Kai kuriais vertinimais tokių seniūnijų galėtų būti apie 50 ir daugiau, apimant ir atokesnius Vilniaus priemiesčius. Savaimę suprantama, kad labiau radikaliems pakeitimams būtina keisti didelę įstatyminės dalį, neaplenkiant ir Konstitucijos. Tačiau tai yra jau tautos išrinktųjų - Seimo darbas. Nors apie tokį modelį įvairūs politologai bei visuomenininkai kalba jau gal dešimtmetį, tačiau Seimas šiuo klausimu lieka it nepajudinama tvirtovė, akylai sauganti vietinių meriukų-karaliukų ir kunigaikštukų interesus.

Taigi, gerbiamieji vilniečiai, jei dar kas nesupratote, karas prieš mus jau prasidėjo. Tai yra šaltasis biurokratinis karas, pereinantis gal jau į baigiamąją fazę, pasitelkiant viešuosius ryšius, manipuliacijas, nesibodint melavimo, pagąsdinimų ir apgavysčių. Deja, bet galime už tai padėkoti ir įstatymų leidėjui – Seimui, kuris sudarė visas teisines prielaidas ir Vilniaus valdžiai į rankas įteikė visą arsenalą biurokratinių ginklų. Tad kova bus sunki, bet jei dar nepraradome paskutinių pilietinės savigarbos likučių, kovoti privalome, priešingu atveju, vaikai ir anūkai mums šito neatleis!