Ne už kalnų ir metų pabaiga, datos siūlo imtis apibendrinimų, iš paukščio skrydžio peržvelgti miesto gyvenimą, dėl ko nors darsyk pasidžiaugiant ar pabaksnojant pirštu. Pilni laikraščiai tokių reziumė, be to, kažkaip nebesinori kompiuterio klavišais kirstis pro keisčiausių poelgių džiungles, vėl minėti tas pačias valdininkų ar niekdarių pavardes. Geriau kiek atsitrauksiu, aštuoniasdešimčia ar devyniasdešimčia metų, atsiversiu 1921-ųjų ir 1931-ųjų spaudą ir pažvelgsiu, kuo Kaunas tada gyveno.

Štai žurnalas „Moteris“ mėgina paminėti „visų metų mūsų darbuotę“: „Malonu pažymėti, kad mūsų organas rado pritarimo ir užuojautos plačiame moterų sluogsnyje, suspietė nemaža gabių bendradarbių ir sujungė diktoką būrį paskelbtų idealų vykintojų.“ Telieka pasidžiaugti dėl „organo“, tik nesuprantama, kodėl jis ieškojo „užuojautos“. Užuojauta gal būtų labiau susijusi su straipsniu, pranešančiu, jog ką tik mirė rašytoja Žemaitė.

Tų pačių 1921-ųjų gruodžio „Darbininkas“ (prenumerata metams: 48 auksinai) rašo apie p. Voldemarą, kuris „nėra atsiskaitęs iš valstybinių pinigų“. Užuot atsiskaitęs, tas p. Voldemaras svaido „Darbininko“ pusėn „devynes galybes gatviškų žodžių“. Taigi valdiškų lėšų švaistymas – klasikinė Kauno problema, dabartinė savivaldybė tik tęsia tradicijas.

Labai įdomi žinia, kad Žvalgybos skyriaus kuopa sulaikė maisto siuntą, traukiniu gabenamą mūsų diplomatinei atstovybei Maskvoje. Patikrinus, be miltų, kruopų ir kt., „rasta apie 625 pūdai sacharino ir keliolika kilogramų kokaino“(!). Naujiesiems švesti, ar kokį biesą?

Šoktelėkime dešimčia metų į priekį. 1931-ųjų gruodį A.Smetona vienbalsiai išrenkamas šalies Prezidentu dar septyneriems metams, o Kauno savivaldybė leidžia mieste atidaryti po vieną traktierių dviem tūkstančiams gyventojų. Iš viso Kaune „leidžia atidaryti 50 traktierių ir iki 100 alinių“. Žiema žadama šalta: „Švedų meteorologų tėmyjimais iš Grenlandijos vakarų vėjai pradėjo nešti šaltą orą.“ Šią žiemą panašu, kad šaltas oras baigėsi ir Grenlandijoje.

„Pienocentras“ 1931-aisiais eksportavo 770 statinių ir 142 dėžes sviesto, o Berlyne ir Londone lietuviški kiaušiniai – patys pigiausi, nors ir patys mažiausi. Bekonų į Angliją Lietuva išvežė daugiau nei Švedija, Olandija, Latvija ir Estija kartu sudėjus. Tiesa, bulių kainos krito, dėl to čia visi labai jaudinasi. Nėra kur dėti arklienos, tad ūkininkai klausia laikraščio, ar ja galima lesinti vištas.

O Kauno ponios jaudinasi ne dėl bulių kainų. Štai į Valstybės teatrą atvažiuoja F.Šaliapinas. Bilietai 30–150 litų, nes Šaliapinas „už mažiau nedainuoja kaip už 3000 dolerių į vakarą“. Nors visuomenėje sklando kalbos, kad jo balsas jau nebe tas, anot vienos valdininkės, „atiduosiu visą algą ir dar avanso paimsiu, bet nors trūks-plyš – Šaliapiną turiu pamatyti“.

Kas atvyksta, kas išvyksta. Štai į Paryžių „su mažute stipendija“ išvyko „jaunas rašytojas P.Cvirka ir dailininkas p.Ušinskas“. Visiems laikams išvyko D.Dolskis (miręs lygiai dešimt metų po Žemaitės, irgi nuo plaučių uždegimo), patraukęs publiką „savo išmislingumu“. Iš mažesnių tragedijų: anot „Dienos“, viena ponia nukrito nuo Kauko laiptų. „Tada vienas ponas ją pakėlė, pašaukė taksį ir parvežė namon.“

Iš didelių, bet asmeninių tragedijų: „Panelė! Graži Gimnazistė, kuri traukinyje flirtavai su manim, nuo stoties iki Ožeškienės g-vės ėjome draugėj. Persiskiriant paskyrei rendavu, nelaimei – neatvykau. Atsiliepk buhalteriui Antanui. Kauno paštas, iki pareikalavimo.“

Štai tokie tie seni popieriai. Gal po 100 metų kas nors panašiai vartys šį laikraštį, kuriame atsispindėsime visi mes su savo šiandieniais gyvenimais.