Vokietijos reikšmė Europoje ypač išryškėjo dabartinės ekonominės krizės metu ir susvyravus euro patikimumui. Valstybės vadovų, politikų, finansų ekspertų žvilgsniai ne tik Europos sostinėse, bet ir Vašingtone, Pekine ilgą laiką buvo nukreipti į Berlyną.

Vieni ragino imtis skubių veiksmų gelbstint Graikiją, kiti patarė ją pašalinti iš eurozonos, treti baiminosi dėl visos euro zonos ir pačio euro stabilumo. Kam dar nebuvo aišku, tapo akivaizdu, kokį vaidmenį Europoje vaidina Vokietija.

Pačioje Vokietijoje užvirė diskusijos ne tik dėl pagalbos Graikijai ir eurozonos gelbėjimo, bet ir dėl Europos Sąjungos ateities. Šioje diskusijoje, kurią plačiai nušviečia visa vokiečių žiniasklaida, dalyvauja ne tik garsūs politikos ekspertai, bet ir politikos veteranai, kaip buvę kancleriai H. Kohlis ir H. Schmidtas, bei žymūs rašytojai, publicistai, visuomenės veikėjai, bankininkai ir filosofai.

Kanclerės A. Merkel ir valdančios koalicijos sprendimas paremti Graikiją ir kitas euro šalių ekonomikas paildomais milijardais eurų šiek tiek nuramino rinkas ir valdantį ES šalių elitą.

Tačiau pačioje Vokietijoje yra daug abejojančių, kad nauji milijardai Graikijai ir kitoms į bėdą pakliuvusioms valstybėms padės ir vis mažiau norima remti kitus savųjų sąskaita.

Apskritai, sumažėjo vokiečių pasitikėjimas pačia Europos Sąjunga.

Buvęs ankstesnės A. Merkel didžiosios koalicijos finansų ministras Peer Steinbruck susitikime su vokiečių bankininkais pareiškė, kad “Graikija jau bankrutavo ir tai reikia atvirai pripažinti”. Jo nuomone reikalingas visas paketas priemonių, kurių pagalba būtų sustiprinta euro zona ir pats euras. Tame pakete turėtų būti numatyta pirmiausia nurašyti skolas Graikijai, rekapitalizuoti bankus, sukurti specialią Graikijos ūkio atgaivinimo programą, suteikti daugiau teisių centriniam Europos bankui ir kt.,– rašo vokiečių savaitraštis “Focus online”.

Nurašyti bent dalį skolų jau yra linkusi ir pati kanclerė, nors sprendimas dar nepriimtas.

Stipriausios Europos šalies socialiai orentuota ekonomika gali daug kam padėti. Tačiau, anot  JAV Harvardo universiteto profesoriaus Kenneth Rogoff, Vokietija prieš pradedant ką nors gelbėti, turėtų pasižiūrėti į Italiją, kurios šiaurė nuo praeito amžiaus devinto dešimtmečio nuolat apmoka pietų Italijos skolas.

Vokiečiams norint išgelbėti Graikiją, tektų graikų sąskaitas apmokėti ateinančius devynis dešimtmečius. Vokietija, anot amerikiečių ekonominių krizių specialisto, tikriausiai yra pakankamai stipri apmokėti skolininkų sąskaitas ir galėtų tapti visų europiečių numylėtine, tačiau “tai Vokietijai būtų tokia rizika, kuri ribotųsi su beprotybe”, cituoja “Spiegel”.

Europos Sąjunga atsirado kaip pokario projektas, siekiant Europą apsaugoti nuo karų, sutaikinti “amžinus priešus” vokiečius su prancūzais ir britais bei atsilaikyti prieš sovietų ekspanciją.

Š.de Golio, K.Adenauerio, H.Kohlio bei F.Mitterando kurta  Europa, šiandien yra vadovaujama naujos kartos politikų, kurie nežino, kas yra karas. Taika dabartinės ES šalių piliečiams yra natūralus būvis ir jų nuomone taikos išsaugojimas nereikalauja ypatingų pastangų.

Naujųjų ES šalių piliečius Bendrija dar traukia savo gerove bei modernizacija, o vakarų europiečiams tai savaime suprantami dalykai. Pokario metais gimusieji politikai, deja, neturi būsimos Europos vizijos ar idėjos, kokias turėjo jų pirmtakai. Jie tik gerai žino, kad dabartiniams europiečiams nereikia jokių Jungtinių Europos Valstijų, apie kurias po karo kalbėjo W.Churchill ir  J.Monnet.

Dabartiniai šalių vadovai, kaip rašo lenkų “Polityka”, pirmiausia siekia daugiau “išspausti iš Briuselio”, o ne tą Bendriją stiprinti savo “protu, ašaromis ir krauju”.

Tik globalūs ekonominiai ir demografiniai pokyčiai, Europos galios menkėjimas, euro krizė norom nenorom verčia Europos politikus neišsižadėti pirmtakų idėjų ir neleisti ES sugriūti.

Buvęs ES parlamento pirmininkas vokietis H.G. Potteringas, pabrėžęs, kad šiandien europiečiai sudaro vos 12 proc., o 2050m europiečiai sudarys tik septynis procentus visų žemės gyventojų, mano, kad Europai būtina veikti kartu, stiprinant ES ir jos valiutą, jei norim apsaugoti savo interesus ir vertybes globalioje politikoje, ekonomikoje bei kultūroje.

Tačiau ES šalys narės nelinkusios atiduoti savo suverenumo Bendrijai. Nors buvo sukurta bendra valiuta, bet ji nebuvo sustiprinta politine unija. Norint toliau ES egzistuoti ir konkuruoti pasaulyje su Kinija, Indija, pietų Amerika ar JAV būtina kur kas didesnė centralizacija, ypač finansų srityje, – sako H.G. Potteringas.

Kita vertus, vokiečių politinis elitas, dabar esantis valdžioje, išgyvena krizę, ypač dėl neefetyvios koalicijos partnerių liberalų politikos. Naujoji vokiečių liberalų karta parodė negebėjimą projektuoti savo veiklą ilgesniam nei vienos kadencijos laikotarpiui.

Ypač kritikuojamas užsienio reikalų ministras G.Westerwelle Libijos krizės atveju. Liberalų reitingai nukrito iki 3 proc.ir jie nepapultų į parlamentą, jei rinkimai vyktų šiemet.

Buvęs vokiečių užsienio ministras Joschka Fischeris atkreipė dėmesį į tai, kad jei iš euro zonos būtų pašalinta bent viena šalis, gali susvyruoti ES pagrindai ir Vokietijos bei Prancūzijos sąjunga, iškiltų grėsmė glaudesniam ES ir JAV bendradarbiavimui. O europinės valiutos unijos iširimas sukeltų nekontroliuojamą chaosą, nuosmukį ir galiausiai Bendrijos žlugimą.

Šiame chaose sustiprėtų Kinijos vaidmuo Europoje. Kinai stengsis įvilioti Europos šalis į savo žaidimus prieš JAV. Tą parodė ir neseniai įvykęs Kinijos vadovo  Wen Jiabao vizitas Europoje ir pažadas padėti jiems įveikti krizę. Už savo dosnią paramą kiniečiai paprašytų ilgalaikių įsipareigojimų, mano ekspertai.

Vokiečiai, gerai prisimindami Antrojo pasaulinio karo, kurį jie pradėjo ir pralaimėjo, pamokas, galbūt, kaip niekas kitas jaučia atsakomybę už taikų Europos vystymasi ir jos ateitį. Vokiečiai patyrė, kad iš taikaus sambūvio jie daugiau laimi, nei kariaudami ir jų visuomenė vis daugiau priešinasi bet kokiam įsitraukimui į karą kur jis bevyktų.

Rusija taip pat mėgins pasinaudoti ES susilpnėjimu ir patraukti dalį Bendrijos valstybių į savo pusę. Jos informacinė bei ekonominė ekspancija jau dabar  matoma  “artimojo užsienio “ valstybėse. Tačiau Rusija tegali pasiūlyti tik savo gamtos išteklius. Jos gyventojų skaičius sparčiai mažėja, o jos pramonei  būtinos milijardinės investicijos iš Vakarų, kad šalis galėtų modernizuotis.

Autoritarinė, stprėjanti Kinija kur kas efektyviau gali suskaldyti Europą. Todėl europiečiams kaip niekada reikia būti vieningiems ir kartu su JAV atsispirti kylančioms grėsmėms, tiek politinėms, tiek ekonominėms.

Ar tai pavyks, priklausys nuo visų ES šalių, kurių vadovai mąsto strategiškai ir planuoja dešimtmečiams savo šalių ateitį nuolat besikeičiančiame pasaulyje.