Diplomatų liudijimai

Briuselyje NATO pareigūnai sukūrė planą, kaip užtikrinti ilgalaikę karinę paramą Ukrainai, kad potenciali naujoji D. Trumpo administracija negalėtų stoti skersai kelio.

Atlantoje, Ostine ir Linkolne, Nebraskos valstijoje, aukščiausio lygio Vokietijos ir Kanados ministrai susitiko su respublikonų gubernatoriais – jie siekė sustiprinti santykius su JAV dešiniaisiais.

Vašingtone D. Trumpo sugrįžimas yra dominuojanti tema kas mėnesį vykstančiuose Europos šalių ambasadorių pusryčių susitikimuose.

Tai tik keli diplomatinės arenos epizodai, bylojantys, kad iki naujos Amerikos prezidento kadencijos pradžios liko vos pusmetis: NATO ir toli už jo ribų jau matyti realaus pasirengimo galimam valdžios perdavimui JAV ženklų.

Kadangi dabartinio prezidento Joe Bideno rinkimų kampanija stringa, daugelis sąjungininkų nujaučia, kad kitais metais šiuo metu jiems teks bendrauti su nauja D. Trumpo administracija – tokia, kuriai būdingas skeptiškas požiūris į Europą, ryškus dešiniojo sparno izoliacionizmas ir ryžtas konfrontaciją su Kinija iškelti aukščiau kitų pasaulinių prioritetų.

Šią savaitę Vašingtone įvykusio NATO viršūnių susitikimo fone leidinys „Politico“ ir Vokietijos laikraštis „Welt“ pristatė bendro projekto, kurio tikslas buvo įvertinti, kaip pasaulis ruošiasi galimam D. Trumpo sugrįžimui į Baltuosius rūmus, rezultatus.

Abiejų leidinių žurnalistai apklausė daugiau nei 50 diplomatų, įstatymų leidėjų, ekspertų ir politinių strategų NATO ir kitose šalyse. Daugeliui šių žmonių buvo suteiktas anonimiškumas, kad jie galėtų kalbėti opiais diplomatijos ir tarptautinio saugumo klausimais.

Šio tyrimo rezultatai suponavo įspūdį, kad pasaulis pamažu jau lenkiasi D. Trumpo valiai ir stengiasi apsisaugoti nuo trukdžių ir krizių, kurias jis gali kurstyti.

Poslinkis: birželio viduryje Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime Aljanso narės iš esmės susitarė dėl plano perkelti NATO paramos Ukrainai kontrolę į Europos rankas. / I. Kalninio / „Reuters“ nuotr.

Trys kategorijos

Kaip pasirodė analizę pristačiusiam „Politico“, daugeliu atžvilgių NATO valstybės narės jaučiasi kur kas užtikrintesnės savo gebėjimu susikalbėti su D. Trumpu nei tada, kai jis pirmą kartą atėjo į valdžią prieš septynerius su puse metų. Prie tokių nuotaikų iš dalies prisideda tai, kad minimos šalys jau dabar deda pagrindus, kad galėtų suvaldyti D. Trumpo politinį prisikėlimą.

Šis pasiruošimas skirstomas į tris kategorijas. Pirma, mėginama užmegzti esminius ryšius, plačiai bendrauti su D. Trumpu ir jo patarėjais. Taip tikimasi užmegzti santykius, kurie galėtų padėti sumažinti galimus konfliktus.

Antra, vyksta tam tikri politikos poslinkiai, kuriais siekiama įtikinti D. Trumpą ir jo politinę koaliciją. Daugiausia bandoma užgesinti skundus dėl nepakankamų Europos išlaidų gynybai.

Trečia, kuriamos kūrybiškos diplomatinės ir teisinės priemonės, skirtos NATO prioritetams nuo D. Trumpo administracijos galimų Aljansui nepalankių veiksmų apsaugoti.

Visa tai pradeda atrodyti kaip patikima strategija. Vis dėlto net NATO lyderiai, vadovaujantys šiam požiūriui, pripažįsta, kad didžioji šio projekto dalis galiausiai gali likti visiškai priklausoma nuo asmeninių D. Trumpo užgaidų.

„Žinoma, didžiausias iššūkis, kad mes nežinome ir, manau, niekas tiksliai nežino, ką jis darys“, – kalbėjo vienas NATO šalies diplomatas.

Kai D. Trumpas pirmą kartą buvo išrinktas prezidentu, Vakarai buvo gana ramūs, o JAV sąjungininkai tikėjosi, kad blogiausia, kas gali nutikti, yra Amerikos politinis žlugimas. Šį kartą jų mąstymas kitoks: darosi aišku, kad trumpizmas nėra praeinanti mada, o NATO susiduria su kur didesnėmis grėsmėmis Europos saugumui.

Artėjant rinkimams, JAV sąjungininkams vis dažniau kyla tas pats klausimas: „Kas gi yra tikrasis D. Trumpo pasiuntinys, o kas – apsimetėlis?“

Turbūt stebėtina, kad šį kartą nėra didelės panikos dėl D. Trumpo galimo sprendimo patraukti JAV iš NATO, kaip jis grasino praeityje. Net jei ir sąjungininkai nesisieloja dėl tokio potencialaus scenarijaus, Aljanse vis tiek tvyro nerimo nuotaikos – tokią būseną paaštrina didėjanti dešiniųjų NATO skeptikų galia Prancūzijoje ir kitose Europos sostinėse.

Camille’as Grandas, buvęs NATO generalinio sekretoriaus padėjėjas ir Prancūzijos gynybos pareigūnas, sakė, kad Aljansas dabar į D. Trumpą žiūri gerokai kitaip nei 2017 m.

„Praėjusį kartą buvo daug lengviau, nes nebuvo karo“, – teigė C. Grandas, kuris taip pat priklauso Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono centristinei koalicijai. „Dabar esame aplinkoje, kurioje diskusija tikrai labai pasikeitė“, – pridūrė jis.

Asmeniniai ryšiai

Likus vos dviem savaitėms iki NATO lyderių atvykimo į Vašingtoną, diplomatiniame pasaulyje pasklido gandas: D. Trumpas turėjo taikos Ukrainoje planą. Teigiama, kad šio susitarimo menas remiasi įžūliu grasinimu: jei Vladimiras Putinas atsisakytų derėtis dėl karo pabaigos, JAV užtvindytų Ukrainą dar daugiau ginklų. Jei Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsisakytų sėsti prie derybų stalo su Rusija, JAV atšauktų savo gausią karinę paramą.

Iškilo viena didelė problema. Planą kūrė ne pats D. Trumpas, o keli iš daugelio jo sąjungininkų ar tiesiog asmenų, įsisupusių į įvairius politinius ir diplomatinius sluoksnius – kiekvienas neva pasisako už buvusį prezidentą ir reklamuoja tiesioginį ryšį su juo. Tačiau atidžiau panagrinėjus tapo aišku, kad nėra jokio slapto D. Trumpo patvirtinto plano, kaip užbaigti karą.

Artėjant rinkimams, JAV sąjungininkams vis dažniau kyla tas pats klausimas: „Kas gi yra tikrasis D. Trumpo pasiuntinys, o kas – apsimetėlis?“ Vienas ambasados darbuotojas patvirtino, kad bendravo su keliais žmonėmis, teigiančiais, kad šie kalba D. Trumpo vardu, tačiau ne visada buvo aišku, kaip artimi jie yra su pačiu D. Trumpu. Tačiau minimas ambasados darbuotojas teigė, kad dalyvauti susitikimuose vis tiek reikia.

Akivaizdu, kad karštligiškai norima pasiekti artimiausius D. Trumpui žmones ir jį patį. „Tai lenktynės, kad būtum paskutinis žmogus, kuris su juo pasikalbės prieš jam priimant sprendimą“, – sakė vienas Europos gynybos pareigūnas.

Pamoka, kurią Amerikos sąjungininkai išmoko iš pirmosios D. Trumpo administracijos, – asmeniniai santykiai su buvusiu prezidentu ir artimiausiais jo žmonėmis yra svarbiausias dalykas. Būdamas prezidentu D. Trumpas užmezgė šiltų ryšių su įvairiais lyderiais – nuo Shinzo Abe’ės ir Jairo Bolsonaro iki Boriso Johnsono ir Kim Jong Uno. Beje, jie visi naudojo šį tiesioginį asmeninį ryšį savo naudai.

Kai D. Trumpas užrakino kitas respublikonų kandidatūras, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir buvęs Japonijos ministras pirmininkas Taro Aso asmeniškai jam pademonstravo pagarbą. Taip pat pasielgė ir Davidas Cameronas, buvęs Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius ir ministras pirmininkas, kuris pasinaudojo vizitu į Mar-a-Lago, kad neva paragintų D. Trumpą dėl paramos Ukrainai.

Kituose Respublikonų partijos sluoksniuose vyksta uvertiūros: JAV rinkimams ruoštis padedantis Kanados ministras François-Philippe’as Champagne’as susitiko su respublikonų gubernatoriais, įskaitant Henry McMasterį iš Pietų Karolinos ir Jimą Pilleną iš Nebraskos, pabrėždamas tarptautinį stabilumą kaip bendro susirūpinimo šaltinį, teigė apie susitikimus informuotas asmuo.

Praėjusį rudenį Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock lankėsi Teksase, susitiko su gubernatoriumi Gregu Abbottu, galingu D. Trumpo rėmėju. Susitikimas atrodė pavykęs, nors A. Baerbock ir akcentavo nepritarianti G. Abbotto pozicijai dėl abortų teisių.

Pastarosiomis savaitėmis keli NATO valstybių narių diplomatai tyliai keliavo į Vašingtoną susitikti su konservatyviais akademikais ir žmonėmis, susijusiais su ekspertų grupėmis, kurios, jų nuomone, gali turėti įtakos D. Trumpo politikai.

Atrodo, susitikimai buvo produktyvūs, teigė vienas ambasadorius. Tačiau aplink tvyro netikrumo nuotaikos. „Mes nežinome, ar žmonės, su kuriais susitiksime, iš tikrųjų bus ten, jei D. Trumpas bus išrinktas prezidentu“, – išskyrė vienas NATO pareigūnas per pokalbį būstinėje Briuselyje.

Pinigai, pinigai, pinigai

Nors didžioji dalis D. Trumpo transatlantinės darbotvarkės galėjo atrodyti labiau skatinama atskirų impulsų, jis buvo visiškai nuoseklus dėl vieno dalyko: D. Trumpas nori, kad Europos šalys daug daugiau išleistų savo gynybai.

Europa turi rimtų priežasčių didinti išlaidas gynybai, kurios neturi nieko bendra su D. Trumpu. Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. sugriovė iliuziją daugelyje Europos sostinių, kad V. Putinas gali būti traktuojamas kaip beveik draugas arba kad jo imperinės ambicijos gali būti apribotos Krymu ir keliomis ribinėmis Rytų Europos apylinkėmis.

Kai kurios šalys neseniai išdėstė naujus ambicingus planus išplėsti savo karinius pajėgumus. Balandį Norvegija pristatė dvylikos metų planą gynybai išleisti per 140 mlrd. eurų, kurių didžioji dalis bus skirta raketoms ir artilerijai gaminti.

Rumunija, dar prie D. Trumpo administracijos pasirašiusi beveik 3,7 mlrd. eurų sutartį dėl raketų „Patriot“ įsigijimo, padeda plėsti NATO karinę bazę, kuri netrukus taps didžiausia Europoje. Tiesa, vienas Rumunijos pareigūnas patikino, kad D. Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus neįtrauktas į didžiausių šaliai susirūpinimą keliančių dalykų sąrašą.

Lenkijoje, kuri gynybai išleidžia daugiau nei 4 proc. savo BVP, t. y. daugiausia iš visų NATO šalių, kai kurie pareigūnai garsiai gėdina likusią Europą neatsilikti. Su D. Trumpu draugiškus ryšius palaikantis dešiniojo sparno prezidentas A. Duda paragino Aljanso narius pasiekti 3 proc.

Aš nebijau, kad D. Trumpas pasitrauks iš Europos. Bijau, kad Europa nenori skirti daugiau pinigų gynybai.

Tačiau ne visi Amerikos sąjungininkai panašiai entuziastingai reaguoja į tokius reikalavimus. Dvi iš turtingiausių NATO šalių – Italija ir Kanada – toli gražu nesiekia 2 proc. slenksčio, net kai saugumo reikalavimai NATO ir toliau didėja. Panašaus požiūrio laikosi ir keletas mažesnių sąjungininkių, įskaitant Ispaniją, Portugaliją ir Belgiją.

Tikėtina, kad ateinančiais mėnesiais politinis spaudimas šioms ir kitoms šalims didės ne tik iš D. Trumpo pusės, bet ir iš kaimyninių šalių. Buvęs Estijos gynybos pajėgų vadas, dabar Europos Parlamento centro dešinės narys Riho Terrasas pasakė tiesiai šviesiai: „Nebijau, kad D. Trumpas pasitrauks iš Europos. Bijau, kad Europa nenori skirti daugiau pinigų gynybai.“

Atsparumas D. Trumpui

Birželio viduryje Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime Aljanso narės iš esmės susitarė dėl plano perkelti NATO paramos Ukrainai kontrolę. Iki šiol Jungtinės Valstijos ėmėsi iniciatyvos koordinuoti 300 žmonių dydžio padalinį, žinomą kaip Saugumo pagalbos grupė Ukrainai. Jis įsikūręs JAV kariniame biure Vysbadene, Vokietijoje.

Kol kas NATO generalinio sekretoriaus pareigas vis dar einantis Jensas Stoltenbergas pasiūlė alternatyvią konfigūraciją: atsakomybę už pagalbos valdymą perkelti pačiai NATO ir ypač Europos valstybėms partnerėms. Teoriškai dėl to pagalbos administravimas taptų „atsparus D. Trumpui“, kaip įvardija kai kurie diplomatai.

Jei šis planas būtų įgyvendintas, pagalbos kontrolė palaipsniui būtų perkelta 200 NATO karių grupei Belgijos mieste Monse – ši grupė ir toliau dirbtų su Jungtinėmis Valstijomis, tik su NATO vėliava. Schemos, kaip ši, sukurtos tam, kad būtų sumažintas D. Trumpo įsakų poveikis bendriems NATO prioritetams, tačiau į postą grįžus eksprezidentui, jos gali būti smarkiai testuojamos.

Yra ir kitų panašių iniciatyvų ne tik Europoje, bet ir Azijoje ar net Vašingtone, kur pernai gruodį dviejų partijų dauguma Atstovų rūmuose ir Senate balsavo už tai, kad prezidentas negalėtų pasitraukti iš NATO be tvirtos Kongreso paramos. Tai priemonė, kuria aiškiai siekiama uždėti antrankius D. Trumpui arba kitam būsimam prezidentui, kuris pritartų jo nuomonei.