Ten pasitikėjimo kupina Kinija siekia keisti jėgų pusiausvyrą. Barackas Obama paskutiniais kadencijos metais dar kartą pabandė apriboti augančią Kinijos įtaką ir į savo pusę patraukti dėl karinio ir ekonominio jos kilimo nerimaujančias kaimynes.

Tačiau sėkmė pasirodė trapi. Kinija, nepaisydama drausminančio tarptautinio Hagos arbitražo nuosprendžio, toliau savinosi ir militarizavo Pietų Kinijos jūros salas. Pirmoji pasaulyje į kosmosą pakėlė kvantinį palydovą, taip dar labiau sustiprindama kosmoso programą, kurią amerikiečiai laiko karine ir draudžia NASAI bendradarbiauti. Į Kinijos pusę netgi atsisuko vieni artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų – Filipinai, – kai rinkimus ten laimėjo Tolimųjų Rytų Trumpu vadinamas Rodrigo Duterte, o Kinijos sąmoningai ar nesąmoningai nedrausminama kaimyninė Šiaurės Korėja net du kartus išbandė branduolinį ginklą. Todėl įtampos taškų regione šiemet atsirado daug, ir gal dėl to Japonijos premjeras užbaigti 2016 m. pasirinko Perl Harborą.

„Pasauliui reikia pakantumo“

Labai simboliška, kad Japonijos premjerui būtent 2016 m. pabaiga pasirodė puiki proga apsilankyti vietoje, kurioje prieš 75-erius metus jo šalies karo lėktuvai išprovokavo pokyčius pasaulio ir amerikiečių sąmonėje tarptautinio bendradarbiavimo link. Po Perl Harboro atakos judėjimas „Pirmiausia – Amerika“ nutraukė veiklą ir įtakingą jų šūkį politikoje pakeitė raginimas „Prisiminti Perl Harborą“. Po Perl Harboro atakos Jungtinės Valstijos iškilo kaip pagrindinė liberaliosios demokratijos principų gynėja pasaulyje. Jos inicijuotoje San Francisko konferencijoje karų nualinta tarptautinė bendruomenė įkūrė Jungtines Tautas.

„Pasauliui labai reikia pakantumo dvasios ir galios susitaikyti. Ypač dabar. Japonija ir Jungtinės Valstijos išrovė neapykantą ir išaugino draugystę bei pasitikėjimą ant bendrų vertybių pamatų. Ypač dabar šios šalys turi atsakingai rodyti pasauliui pakantumo svarbą ir galią susitaikyti“, – kalboje Perl Harbore sakė Japonijos premjeras Shinzo Abe.

Panašų gestą šių metų gegužę parodė B. Obama, tapęs pirmuoju Jungtinių Valstijų prezidentu, aplankiusiu branduoliniu ginklu sunaikintą Hirošimą.

Kai yra tokių priemonių, tenka bendradarbiauti taip glaudžiai, kaip anksčiau nereikėjo, kartojo B. Obama per paskutinius kadencijos vizitus Tolimuosiuose Rytuose, dar kartą bandydamas Amerikos dėmesį „pakreipti“ (o prisiminus istoriją tiksliau būtų sakyti „grąžinti“) Ramiojo vandenyno kryptimi.

Ypač įsiminė kelionės komunistiniuose Vietname ir Laose, kuriuos prieš pusę amžiaus Amerika bandė palenkti jėga. Dabar Laosui B. Obama pažadėjo apie šimtą milijonų dolerių nesprogusioms amerikiečių bomboms išmontuoti, o Vietnamą įtraukė į didžiausią istorijoje dvylikos šalių Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos susitarimą.

„Tas kalės vaikas“

Jį po septynerių metų sunkių B. Obamos skatintų derybų pavyko pasirašyti vasarį. O svarbiausia – savo pačios kieme izoliuoti nuo derybų Kiniją. Tačiau išrinktasis prezidentas D. Trumpas susitarimo jau išsižadėjo. O Filipinų prezidentas R. Duterte netrukus parodė, kaip nuo Amerikos prie Kinijos gali peršokti net ir ištikimiausi sąjungininkai. Vos tik B. Obama, sekdamas Jungtinių Tautų pavyzdžiu, ėmė priekaištauti dėl tūkstančius gyvybių nusinešusio nežmoniško karo su narkotikais, Filipinų prezidentas atrėžė taip, tarsi pats būtų narkotikų gangsteris.

„Esu suverenios valstybės prezidentas. Jau seniai nesame kolonija. Neturiu kito šeimininko. Tik Filipinų tautą. Niekas negali man... Reikia pagarbos, negalima tiesiog svaidytis pareiškimais. Tas kalės vaikas – taip jį iškeiksiu tame forume“, – pasipiktinęs išrėžė R. Duterte.

Iškeikti nepavyko, nes B. Obama susitikimą atšaukė. Tačiau spalį R. Dutertė nurodė amerikiečių kariams per dvejus metus išsikraustyti iš Filipinų. O nuolaidžiaudamas Kinijai jis esą „ant galinės sėdynės“ net paliko Filipinams palankų Hagos tarptautinio nuolatinio arbitražo nuosprendį. Liepą arbitražas deklaravo, kad Kinija pažeidžia tarptautinę teisę ir Filipinų suverenitetą Pietų Kinijos jūroje, savindamasi per 80 procentų teritorijos ir pildama salas karybai. Net trečdalis pasaulio prekybos praplaukia per šią jūrą. Kartu ir patruliuojantys amerikiečių kariniai laivai.

„Ilgainiui nuosprendis gali įtikinti Kiniją pergalvoti, kiek kainuoja jos ambicijos ir galiausiai suderinti jas su jūrų teise. Tačiau trumpalaikių pokyčių Pietų Kinijos jūroje tikriausiai nebus“, – mano Briuselio tyrimų centro „Crisis Group“ analitikė Yanmei Xie.

Didelis pokytis

Daugybę metų tik kartojusi amerikiečių ir sovietų pasiekimus kosmose, rugpjūtį Kinija pirmoji iškėlė kvantinį palydovą. Jis turėtų užtikrinti esą „neįveikiamą“ šifrą kinų komunikacijai. Amerikiečiai, dėl įtarimų vykdant karinę kosmoso programą, ir toliau draudžia bet kokį NASOS bendradarbiavimą su Kinija. Bet tikriausiai didesniu galvos skausmu šiemet tapo du Šiaurės Korėjos branduoliniai bandymai. Po jų jau niekas neabejoja – šalis pajėgi smogti. Tik nežinia, ar toli.

„Tai labai didelis pokytis. Bandymas rugsėjį – praėjus mažai laiko nuo bandymo sausį. Nors šį kartą, kitaip nei sausį, nekalbėta apie hidrogeninę bombą, bet užsiminta apie standartizaciją. Šiaurės Korėja artėja prie tokios branduolinės bombos, kuri būtų standartizuota ir sumažinta iki tarpžemyninės raketos galvutės, sukūrimo. Siekiama Jungtinių Valstijų atgrasymo priemonės“, – mąsto Londono tyrimų centro IHS analitikė Alison Evans.

Amerikiečiai iš karto susitarė su Pietų Korėja dislokuoti pažangią priešraketinę gynybą THAAD. Tačiau Kinija ją laiko galimu visos regiono oro erdvės kontrolės įrankiu. Kai kurie analitikai net ėmė svarstyti apie karo galimybę, kai gruodį D. Trumpas telefonu pasikalbėjo su Taivano prezidente, išrinkta gegužę. Taivane po pralaimėto pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistai ir šiaip jau savarankišką salą tarptautinė bendruomenė laiko vienos komunistinės Kinijos dalimi.

Metų pabaigos poste nesulaukė kitos įtakingos regiono žaidėjos Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye. Parlamentas jai iškėlė apkaltą dėl piktnaudžiavimo valdžia ir šamanės patarėjos įtakos.