Netylant kalboms apie antrąją krizės bangą, Lenkija vėl laukia lietuvių pirkėjų antplūdžio – mažėja ten parduodamų maisto produktų kainos ir daugėja užrašų lietuviškai.

Perka tai, kas pigiausia

Kaip ir prieš trejus metus pasaulį ištikusią pasaulinę krizę, taip ir šiemet Lenkija bando antrą kartą įbristi į tą pačią upę. Centrinis bankas, palaipsniui mažindamas zloto kursą, lenkų gamybos prekes daro vis patrauklesnes atvykėliams iš kaimyninių šalių.

Pasienio miestelius Suvalkus, Seinus, o neretai ir kiek toliau nutolusį Augustavą vėl šturmuoja Vilkaviškio ir Marijampolės gyventojai.

„Tiesą sakant, mes niekur ir nebuvome dingę, jau porą metų, kai kainos pasikeitė, atvažiuojame čia kartą per mėnesį apsipirkti. Perkam viską, kas pigiausia, štai vištų šlaunelės po 4 litus, o pas mus po septynis“, – aiškino iš Vilkaviškio su dviejų moterų palyda į Seinų „Groszką“ apsipirkti atvykęs Jonas.

Vyras teigė, kad dažniausiai stengiasi atvykti turgaus dieną, nes ten maistas dar pigesnis. Deja, Seinuose turgus būna tik dukart per savaitę – antradienį ir penktadienį.

„Reikia žinoti, ko jums konkrečiai reikia. Turguje daržovės, vaisiai – vietiniai, mėsa – pigiau, o parduotuvėje yra visa kita. Čia ir taip buvo pigu visus tuos metus, bet dabar, kai kursas po 1,25 zloto už litą, tai išvis rojus. Tik važiuok!“ – patarinėjo vyras.

Jis teigė, kad į Seinus važiuoja, nes šie arčiausiai namų. Tačiau pigesnių prekių ir didesnio asortimento reikėtų paieškoti tolėliau. „Geriausia važiuoti į Balstogę, bet ji labai toli, ten jau reikia pirkti pusei metų. Arčiau Augustavas, bet ten pasirinkimas ne didžiausias. Suvalkai yra, bet mes ten nebuvome, nežinome. O Seinuose geriausia parduotuvė – “Bedronka„, ten pigiausia“, – aiškino vilkaviškietis.

Važiuodavo į Lietuvą

Buvusiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje ties Lazdijais valiutos keitykloje dirbanti Kasia prisiminė, kad prieš trejus metus padėtis buvo kitokia. Lietuvių čia nebūdavo nė kvapo, atvirkščiai – lenkai būriais vykdavo į Marijampolės „Maximą“.

„Iš pradžių viskas buvo pigiau Lietuvoje. Mūsiškiai ėmė ten važiuoti ir taip ten tos maksimos visokios ir pradėjo iš mūsų pinigų augti. Tada viskas pabrango. Dar kurį laiką iš inercijos važiuodavome aplinką pakeisti, su piktom pardavėjom pabendrauti. Paskutinis dalykas, kurio atsisakyti buvo sunkiausia, – juoda duona, bet nežmoniškos kainos padėjo įveikti šitą priklausomybę“, – savo istoriją dėstė lenkė.

Dabar, anot Kasios, lietuviai skuba į Lenkiją. Ypač pirkėjų srautas padidėjo kelias pastarąsias savaites. Tiek, kad pasienyje atsidarė kelios naujos valiutos keityklos. „Aš pati čia neseniai dirbu, vos kelias dienas, bet jau spėjau pastebėti, kad žmonių vis daugiau ir daugiau. Nuo ryto iki vakaro ir visi litus parduoda. Įvairias sumas keičia, bet dažniausiai apie 500 litų“, – atviravo keityklos darbuotoja.

Džiaugiasi pirkėjų antplūdžiu

Seinų centre gyvenanti ponia Zofija teigė, kad atvykėlių miestelyje tikrai netrūksta. „Aš centre gyvenu, priešais parką, tai dažnai pro langą žiūriu, matau – eina kalbasi. Ir matau, kad ne lenkai. Tokių žmonių čia daug. O kas jie – lietuviai, rusai? Ant jų juk neparašyta, matau, kad ne vietnamiečiai. Gerai, kad važiuoja, mūsų verslininkams geriau“, – kalbėjo moteris.

Kalbinti verslininkai taip pat teigė besidžiaugią lietuviais ir visiškai nesibodintys jų traukti iškabomis lietuvių kalba. Tiesa, lietuviški užrašai dažniausiai skirti iš toliau atvykusiems lietuviams. Savi tapę suvalkiečiai, pasak vietos gyventojų, ir taip puikiai supranta lenkų kalbą.

„Jie čia visada važinėjo, dabar pirkti, anksčiau parduoti, tai viską supranta. Kartais ir be žodžių gali juk susikalbėti, svarbu esmę suprasti. Arčiau gyvenantieji apsiperka vienam kartui, tad jiems vertimų niekas nedaro, o štai atvykėliai iš Kauno, ar net iš Vilniaus, tai ieško konkretaus pirkinio ir jiems reikia tikslaus vertimo. Pavyzdžiui, sodinukai. Jų čia įsigyti net latviai atvažiuoja. Kodėl gi neparašius skelbime – “sodinukai„?“ – tvirtino vienas Seinų prekiautojas.

Vilioja naujovėmis

Pirkti Lenkijos prekybos centruose, kaip ir prieš kelerius metus, apsimoka bemaž viską. Brangesnių prekių čia vargu ar rasite. Kaip teigė visi dienraščio pašnekovai ir kaip teko įsitikinti patiems žurnalistams, panašiai kaip Lietuvoje kainuoja tik vata ir ryžių trapučiai. Net degalai keliolika centų pigesni.

Į Lenkiją važiuojama įsigyti ir retesnių, Lietuvos rinkos dar nepasiekusių, maisto produktų ar buities reikmenų. Kaimyninės šalies parduotuvėse galima rasti tokios egzotikos kaip ryžių aliejus, šaltos kavos miltelių arba į bananmedį įvyniotos ir kepti paruoštos lašišos. Nors Lietuvoje šių prekių taip pat galima rasti, tačiau teks apeiti ne vieną parduotuvę ir gerokai paploninti piniginę.

Tradiciškai pigūs dėl mažų mokesčių ir drabužėliai bei įvairūs reikmenys kūdikiams. Sauskelnės Lenkijoje bent 20 proc. pigesnės, pigesni ir lenkiškų įmonių žaislai ir žindukai. Pastarieji taip pat 20 proc. pigesni.