K.Sarsanija – žmogus Lietuvos futbole nusipelnęs paminklo

  • Teksto dydis:

Konstantino Sarsanijos netektis buvo įvertinta kaip didžiulis praradimas. Ne tik Rusijai. Ne tik Klaipėdai. Buvusio „Atlanto“ vyriausiojo trenerio mirtis yra didžiulis smūgis visam Lietuvos futbolui.

K.Sarsanijos stadione mes beveik niekada nematėme su kostiumu, tačiau niekada niekam tai nekliuvo. Visiems jis buvo kovotojas už teisybę, kovotojas už savo klubą, kovotojas už savo žaidėjus. O ir žaidėjams treneris buvo didžiulis autoritetas, už kurį jie atiduodavo visas jėgas net tada, kai klubo kasa būdavo tuščia, o žaidėjams algos vėluodavo kelis mėnesius.

K.Sarsanija buvo atlapaširdis. Jo finansinė nepriklausomybė jam visada leido rėžti tiesą, kuri patikdavo toli gražu ne visiems.

Po vieno LFF bandymo pamokyti „Vakarų fronto“ atstovus, treneris nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad savo gerbėjų nepaliks vienų ir gins juos tiek, kiek jėgos leis. Kai į jaunimo rinktinę draugiškoms rungtynėms išvažiavęs „Atlanto“ žaidėjas negavo pasireikšti nei minutės, jis pareiškė, kad daugiau žaidėjų į tokias rinktines neišleis.

Kai eilinį kartą LFF pakeitė nuostatus, K.Sarsanija irgi tiesiai šviesiai pasakė, kad su tokia sistema ruošti jaunus žaidėjus pagrindinei komandai yra neįmanoma.

Tokių istorijų per 4,5 metų praleistų Lietuvoje K.Sarsanija sukūrė ne vieną ir ne dvi dešimtis. Pirmoji jo istorija – su niekam nereikalingais Lietuvoje futbolininkais debiutinėse rungtynėse iškovota pergalė prieš Vilniaus „Žalgirį“ Vilniuje.

Nedaug trūko, kad tą sezoną būtų sužaistos ir papildomos rungtynės, kurios išaiškintų čempiono likimą. Vis tik, Gargždų „Bangai“ paskolintas tuometinis „Atlanto“ žaidėjas Aurelijus Staponka į klaipėdiečių vartus įmušė įvartį, „Žalgiris“ tapo čempionu, o „Atlantas“ buvo priverstas tenkintis sidabro medaliais. Tiesa, K.Sarsanija vis tiek buvo apdovanotas – jam įteikta geriausiam metų treneriui sukurta statulėlė.

K.Sarsanija niekada neslėpė, kad jo tikslas – auginti žaidėjus ir juos parduoti didesnėms rinkoms. Iš „užsikabinusių“ žaidėjų galime prisiminti Edviną Gertmoną, Marių Adamonį, Andrejų Paniukovą. Beje, pastarieji du praktiškai tą pačią minutę, kai mirė jų buvęs treneris jo atminimą pažymėjo to net nežinodami. A.Paniukovas įmušė įvartį Rusijos pirmos lygos rungtynėse, M.Adamonis Italijoje atrėmė vienuolikos metrų baudinį. Tačiau tokių išvežtų žaidėjų buvo ir daugiau. Nors ir neilgam. Donatas Kazlauskas ir Dovydas Virkšas tik K.Sarsanijos pažinčių dėka gavo galimybę save išbandyti Londono „Arsenal“ klube.

Evaldui Razuliui buvo suteiktas šansas Prancūzijoje, dar būrys žaidėjų buvo išvežti pasirodyti tai vienam, tai kitam Europos klubui. Prieš šį sezoną K.Sarsanija rimtai svarstė, ar tęsti darbą Klaipėdoje, tačiau galiausiai pasirašė ilgalaikę sutartį su galimybe ją nutraukti. Pakvietimas į Sankt Peterburgo „Zenit“ klubą kaip tik ir buvo ta galimybė. Tiesa, net ir tuomet jis dar svarstė, kaip padės „Atlantui“.

Svarstė apie bendradarbiavimą su „Zenit“, apie šio klubo jaunųjų futbolininkų skolinimą klaipėdiečiams, tačiau šioje dėlionėje kažkas nesusidėliojo. Atvirai kalbant, dėl šios strategijos K.Sarsanija nerado bendros kalbos su Vaciu Lekevičiumi.

Tačiau Lietuva, ypač jos pajūris, treneriui patiko. Dėl to dar šį pirmadienį jis lankėsi mūsų šalyje ir derino detales, kaip nuo kitų metų dirbs su į A lygą taikančiu „Palangos“ klubu. Deja, šios derybos K.Sarsanijai tapo atsisveikinimu su Lietuva. Smūgis. Šokas. Apmaudas. Ilsėkites ramybėje, maestro. Lietuvos futbole mums jūsų tikrai trūks.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ricardas

Ricardas portretas
Ašių.

kikilis

kikilis portretas
Gražu, kai tokiam žmogui randamas garažus įvertinimas... Amžiną atilsį...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių