„Atvirai“ su G. Oreliku – apie alinančias T. Pačėso treniruotes ir du variantus karjeros pabaigai

  • Teksto dydis:

Betsafe-LKL TV laidoje „Atvirai“ į žiūrovų klausimus atsakinėjo Panevėžio „7bet-Lietkabelyje“ dar vienam sezonui likęs Gediminas Orelikas.

Iš Šiaulių kilęs žaidėjas pasakojo, kad vaikystėje krepšinis nebuvo pirmasis jo pasirinkimas.

„Pirmas mano sportas buvo futbolas. Jis man gan patiko, buvau puolėjas. Vienerias rungtynes pralaimėjome 1:10, vartininkas apsiverkė, sakė, kad nebenori. Man treneris pasakė: „Tu aukščiausias, eik į vartus.“ Sakiau, kad nemoku, bet pradėjau, sekėsi gerai ir labai patiko. Ėjau ir su vyresniais. Nuvedė pas trimis metais vyresnius, vienąkart gavau iš kamuolio į nosį ir sakiau, kad nebenoriu, išėjau iš futbolo. Nuėjau į regbį, kuris irgi labai patiko, bet ėjau gal tik tris mėnesius. Tėvukas sakė, kad nereikia tokio sporto. Mokykloje prasidėjo krepšinio pamokos, gal dešimties metų mane išsiuntė į sporto mokyklą ir nuo tada viskas, krepšinis“, – savo kelią link oranžinio kamuolio nupasakojo G. Orelikas.

Puolėjas buvo paklaustas apie 2015-2016 m. sezoną, kuomet jį tuometiniame Vilniaus „Lietuvos ryte“ treniravo Tomas Pačėsas. Šis laikotarpis jam įsiminė ne iš gerosios pusės.

„Stengiuosi neprisiminti. Ardavome tikrai kaip šunys. Kartais treniruotės būdavo vos ne iki vėmimo. Artūras Gudaitis bėgdavo ir sakydavo: „Orke, žinok vemsiu, viskas.“ Jei visi papasakotų, kas yra buvę pas trenerį Pačėsą... Eidavai su baime, nes nežinai, kas bus. Aišku, ką darbe liepia, tą ir padarai, bet kartoti – nekartočiau“, – atviravo G. Orelikas.

Į aikštelę šiaulietis grįžo 202­0-ųjų pabaigoje, kuomet galiausiai pabaigė reabilitaciją po 2018-aisiais patirtos sunkios kryžminių kelio raiščių traumos. Nepaisant įvairių iššūkių, pasitaikiusių nesėkmių ar abejonių, sportininkas sugebėjo rasti savyje jėgų sugrįžimui.

„Žinojau, kad tikrai grįšiu į krepšinį. Turbūt dauguma krepšiniu besidominčių žmonių sakė, kad negrįšiu, bet savyje tikrai žinojau, kad mano kelias yra grįžimo kelias. Verslo nebuvau pradėjęs, kiekvieną dieną atlikau reabilitaciją, Kaune gyvenome gal pusantrų metų. Buvo daug operacijų – vieną kartą nesugijo, kitą kartą vėl reikėjo išpjauti. Sunkiausia buvo psichologiškai. Buvo tų dienų ar naktų, kad paverki į pagalvę arba sakai, kad viskas. Bet žmona būdavo šalia, palaikydavo, tai irgi padėdavo. Buvo minčių ir apie karjeros pabaigą, nes viena, antra, trečia operacija ir galvoji – kiek dar galima? Stengiausi galvoti kitaip, turėjau šalia, kas padėjo. Vis dėlto dar pasirodžiau“, – apie beveik trejus metus trukusius sunkumus kalbėjo G. Orelikas.

Paprašytas įvardinti norimą paskutinę karjeros stotelę, krepšininkas išskyrė dvi galimas opcijas.

„Būtų du variantai – arba gimtame mieste (Šiauliuose), arba pas Virgį (Šeškų). Daug metų pas jį buvo praleista. Kalbėjome su (Vyteniu) Lipkevičiumi, buvo ir Adas (Juškevičius), kad reikėtų susirinkti sezoną su Virgiu pažaisti. Pas mus išlikę geri santykiai su treneriu. Svarstyčiau tokius variantus“, – tvirtino žaidėjas.

Pokalbyje su G. Oreliku – krepšininko mintys apie neįprastą pavardę, vaikystę Šiauliuose, tėvystę, Željko Obradovičiaus dėmesį, nuplaukusį Eurolygos laivą, krepšininkų algos svyravimus, Nenadą Čanaką ir ypatingas V. Šeškaus savybes.



NAUJAUSI KOMENTARAI

švinius

švinius portretas
Blogai, kaip narkomanai treniruoja
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių