Legendiniame „Žalgiryje“ žaidęs V. Masalskis: metų naštos dar nejaučiu

„Nežinau, kaip jausiuosi pirmadienį, kai prisidės septynetas prie mano amžiaus. Kol buvo šešetukas, atrodė dar visai neblogai“, – šypsojosi Vitoldas Masalskis. Buvęs legendinio „Žalgirio“ krepšininkas poryt švęs savo 70-ąjį gimtadienį.

V. Masalskis, kaip ir jo kraštietis Jonas Kazlauskas, pirmus žingsnius krepšinyje žengė gimtajame Panevėžyje.

Vėliau bičiulių keliai išsiskyrė: Jonas pasuko į Vilniaus „Statybą“, o Vitoldas, su SSRS jaunių rinktine laimėjęs Europos čempionato bronzą, patraukė „Žalgirio“ vyrų komandos dėmesį.

Kamuolio virtuozu pramintas V. Masalskis žalius marškinėlius vilkėjo daugiau nei dešimtmetį – nuo 1972 iki 1985 m. Nors tai buvo auksinės „Žalgirio“ eros priešaušris, o kolektyvo sudėtis toli gražu neprilygo Arvydo Sabonio laikų superkomandai, per tą laiką susišlavė visų prabų SSRS čempionato medalius: 1978 m. iškovota bronza, 1980-aisiais – sidabras. Tas pats pasiekimas jau su jaunu Sabu pakartotas 1983 ir 1984 m., o atsisveikinimo sezoną 1985-aisiais, parklupdžius sovietinės armijos simbolį Maskvos CSKA, nuskintas ir auksas.

Prabėgo keturi dešimtmečiai.

„Kartais mėgstu pasitikrinti savo amžių. Perku ką nors prekybos centre ir paklausiu kasininkės: kiek, jos nuomone, man metų. Viena sako – gal 61-i, kita – 58-eri. Ai, galvoju, tada viskas gerai (juokiasi), – kalbėjo pašnekovas. – Žiūriu į savo bendraamžius, ypač tuos, kurie nesportuoja. Dauguma jų atrodo kaip senukai, lazdelėmis pasiramsčiuoja. Aš sportuoju gana intensyviai, baseine paplaukioju. Pastaruoju metu atradau naują sporto šaką – žaidžiu badmintoną, sustoti tikrai nežadu.“

Žalgiriečiai: iš kairės – M. Arlauskas, G. Budnikas, M. Paulauskas (per LSU garbės daktaro inauguracijos ceremoniją), V. Masalskis, A. Čupkovas. / LSU nuotr.

– Ar vis dar paimate į rankas oranžinį kamuolį?

– O kaipgi! Bent porą kartų per savaitę pažaidžiu su veteranais. Turiu planų dalyvauti Europos ir pasaulio pirmenybėse, tik jau galėsiu pakeisti amžiaus grupę į vyresnę. Daug metų esu Lietuvos krepšinio veteranų lygos direktorius. Vienijame gerokai per 0,5 tūkst. krepšinio senjorų amžiaus grupėse nuo 40 metų iki vyriausios – daugiau kaip 75 metų. Netrukus lygoje baigsiu dar vieną savo kadenciją.

– Pastaruoju metu krepšinio sirgaliai jus dažniau mato ne Kaune, ar Panevėžyje, o Vilniuje…

– Dabar gyvenu sostinėje, o į Kauną atvažiuoju aplankyti dukros, anūkų. Užsuku pasitreniruoti su buvusiais bendražygiais. Na ir, žinoma, stengiuosi nepraleisti „Žalgirio“ Eurolygos rungtynių.

– Sportinės karjeros metais jūs būdavote apibūdinamas kaip kamuolio varymosi meistras, techniškiausias „Žalgirio“ žaidėjas. Kas lėmė šias savybes?

– Pagal tą laikmetį buvau vienas techniškiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS. Bent jau kiti specialistai, kaip, pavyzdžiui, tuometės SSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis, turėjo tokią nuomonę. Jokių specialių pratimų, kad išvystyčiau smulkiąją motoriką ar plastiškumą vaikystėje nedarydavau. Man daug kas pavykdavo tarsi savaime. Valdant kamuolį svarbiausia yra pirštai, o mano pirštų pagalvėlės būdavo labai jautrios. Tai padėdavo gerai jausti ir kontroliuoti kamuolį. Kažkiek padėjo ir tai, kad vaikystėje lankiau ne tik krepšinį. Prieš tai lankiau futbolą, gimnastiką, vandensvydį, ketverius metus – stalo tenisą. Į krepšinį atėjau dvylikos metų, būdamas jau koordinuotas berniūkštis, ir gana greitai ėmiau kilti aukštyn.

– Norite pasakyti, kad jums viskas buvo duota gamtos? O kaipgi sunkios kasdienės treniruotės?

– Be abejo, be treniruočių taip pat neįmanoma pasiekti aukštumų. Būdavo laikotarpių, kai treniruodavomės po tris kartus per dieną. Buvome tikri darbo fanatikai. Viena treniruotė būdavo skirta atletiniam parengimui, kita – individualiam meistriškumui, trečia – penki prieš penkis.

– Tais laikais nebuvo nei interneto, nei socialinių tinklų, kuriuose galėtumėte nusižiūrėti geriausių Europos ar NBA žaidėjų triukų, bet vis tiek jų išmokdavote. Iš kur semdavotės kamuolio varymo ir klaidinamų judesių idėjų?

– Techninių elementų prisikurdavome patys. Varaisi kamuolį, persimeti tarp kojų, dar kažko prisigalvoji. Stebėdavome ir vyresnius žaidėjus. Žaisdami „Žalgirio“ jaunimo komandoje stebėjome tuomečius žalgiriečius Modestą Paulauską, Vytautą Sarpalių, kitus. Kopijavome jų judesius.

Karjera: V. Masalskio sportinių trofėjų kolekcijoje yra ir apdovanojimų, iškovotų senjorų varžybose. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Apie jūsų žaidėjo karjerą prirašyta labai daug, bet norėčiau paklausti apie Lietuvos krepšinio istoriją pakeitusį epizodą, kuriame tiesiogiai dalyvavote ir jūs. Koks buvo Arvydo Sabonio pasirodymas pirmojoje „Žalgirio“ vyrų treniruotėje?

– Man pasisekė, kad per pirmą Arvydo treniruotę jį pastatė su manimi į porą. Aš buvau patyręs žaidėjas, vienas „Žalgirio“ lyderių, o jis kokių šešiolikos metų jaunuolis, ištįsęs, gal 209 cm ūgio, liesas. Turėjome perdavinėti vienas kitam kamuolį, apšilti prieš komandinius veiksmus. Iškart atkreipiau dėmesį į vieną Sabo ypatybę. Kai žaidimo metu su juo susidūriau, iškart pajutau, kad tai menkas malonumas. Arvydui trūko raumenų, bet jo kaulai buvo neįtikėtinai tvirti. Atrodė, iš kur tiek jėgos turi šitas liaunas vaikinukas! O kai jis treniruotėse pradėjo dėlioti per mūsų galvas… Visi pamatėme, kad atėjo ypatingas žaidėjas.

– Atėjus A. Sabonio kartai pasipylė skambiausi „Žalgirio“ titulai. Netrukus į tarptautinę areną grįžo ir Lietuvos rinktinė, Barselonoje nuskynusi pirmuosius olimpinius medalius. Jūs tas pergales jau stebėjote tik iš šalies. Ar nesigailite, kad gimėte šiek tiek per anksti?

– Skambiausios pergalės, be abejo, pasiektos jau su Arvydu. Tačiau milžiniškas krepšinio populiarumas buvo ir anksčiau. Pažiūrėkime, kai žaidžia dabartinis „Žalgiris“, – džiaugiasi visa sausakimša arena. Esą susirenka net 15 tūkst. žiūrovų! Nemažai sirgalių stebi ir transliacijas. Mūsų laikais per „Žalgirio“ rungtynes ištuštėdavo visos gatvės. Miestas atrodė tarsi išmiręs. Ne tik Kaunas – Vilnius, Klaipėda, net mažiausi kaimai ir miesteliai. Visa Lietuva būdavo prigludusi prie televizijos ekranų. Beveik kiekvienas mūsų rungtynes matydavo 3 mln. lietuvių! Laisvalaikiu gatvėse vaikščiodavome kaip dvylika apaštalų per paskutinę vakarienę. Niekur negalėdavome pasislėpti. Visur žmonės atpažindavo, kalbindavo, prašydavo autografų.

– O kaip dėl uždarbio? Juk šiuolaikinių krepšininkų sutartys  nepalyginamos su jūsų kartos žalgiriečių...

– Neturėjome milijoninių sutarčių, bet gaudavome butus, automobilius. Patys užsidirbdavome iš užsienio kelionių parsiveždami prekių, kurių Lietuvoje trūkdavo. Negaliu skųstis, man visko užteko.

– Ar nebuvo apmaudu vos 31 metų pakabinti sportinius batelius?

– Jaučiau, kad sveikata nebeleidžia mėgautis krepšiniu. Nuolat skaudėdavo Achilo sausgysles. Tais laikais nebuvo tokių gydymo metodikų, priežiūros sąlygų, kaip dabar. Man niekas negalėjo pagelbėti. Todėl nusprendžiau, kad nebeverta kankintis, ir padėjau tašką. Beje, panašiai profesionalią karjerą baigė ir mano bendražygis Mindaugas Arlauskas. Tokia buvo mūsų intensyvių treniruočių kaina… Vėliau, jau praėjus keleriems metams po atsisveikinimo, per treniruotę Ąžuolyno parke Kaune prie manęs priėjo vyras, kuris žinojo priežastį, dėl kurios baigiau karjerą. Jis patarė paprastą gydymo metodiką – gerai įšildyti kojas ir uždėti ledo. Toks kontrastas ir išgydė skausmus.

– Ką veikėte pabaigęs žaidėjo karjerą? Ar lengvai pritapote paprastame gyvenime?

– Dar sportuodamas Vilniaus universitete buvau įgijęs ekonomisto diplomą. Prieš tai KPI (dabartiniame KTU) baigiau lengvosios pramonės studijas. Tad Kaune įsidarbinau vienos organizacijų statybos tiekimo skyriaus viršininko pavaduotoju. Tai tapo tiltu į įprastą gyvenimą. Paskui Petras Mikelionis padėjo užmegzti ryšius su tuo metu didelės Rokų žemės ūkio bendrovės vadovu. Rokuose buvau atsakingas už statybinių sąmatų sudarymą. Ten subūrėme krepšinio komandą „Rokai“. Joje žaidžiau ne tik aš, bet ir daugiau buvusių žalgiriečių, tarp jų – M. Arlauskas, Vytautas Maleras. Mums pavyko laimėti „Sporto“ taurę – tai atitiktų dabartinį Karaliaus Mindaugo trofėjų. Ten prasidėjo mano trenerio karjera. Su „Rokais“ nukeliavome iki pat Lietuvos aukščiausiosios lygos.

Per „Žalgirio“ rungtynes ištuštėdavo visos gatvės. Miestas atrodė tarsi išmiręs. Ne tik Kaunas – ir Vilnius, Klaipėda, net mažiausi kaimai.

– Esate turbūt vienintelis Europos, o gal ir pasaulio treneris, turėjęs savo vardu pavadintą komandą šalies elitinėje lygoje...

– Rokų komanda vėliau pasivadino „Vitdaugu“. Tai buvo mūsų su M. Arlausku vardų santrauka. Mindaugas dirbo mano asistentu, tad nutarėme pavadinti ekipą mudviejų vardais. Vėliau atsirado rėmėjas – automobilių prekybos bendrovė NECA. Su šiuo pavadinimu 1993-iaisiais įžengėme į LKL.

– Netekusi pagrindinio rėmėjo 1995 m. NECA subyrėjo. Kur jūsų karjera pasuko toliau?

– Baldų įmonės „Erelita“ vadovas pakvietė padirbėti jo ekipoje. Toliau – Alytaus „Alita“, Utenos „Juventus“, Joniškis NKL pirmenybėse, Marijampolės klubas. Vėliau buvo kvietimų iš NKL ir LKL komandų, bet norėjosi naujo iššūkio, todėl pradėjau ugdyti jaunuosius talentus. Su aštuoniolikmečių rinktine 2008-aisiais tapome Europos vicečempionais, su studentais 2011-aisiais laimėjome pasaulinės universiados Kinijoje bronzą.

– 2011 m. gyvenimo vingiai jus vėl atvedė į gimtąjį „Žalgirį“. Kaip nutiko, kad užėmėte klubo sporto direktoriaus pareigas ir net spėjote trumpai patreniruoti komandą?

– „Žalgirio“ klube tuomet buvo Vladimiro Romanovo era. Jis ieškojo sporto direktoriaus ir ilgai kalbino mane. Galiausiai sutikau. Laikai, žinoma, buvo linksmi, su V. Romanovu nebuvo lengva, bet išdirbau du sezonus. Kažkaip pavykdavo išlaviruoti tarp komandos ir savininko interesų, apginti savo nuomonę. Pavyzdžiui, mano iniciatyva prie „Žalgirio“ vairo stojo Joanas Plaza, tapęs vienu sėkmingiausių komandos vairininkų. V. Romanovas jau buvo įdiegęs garsiąją lapelių sistemą, kurioje nurodinėdavo treneriams labai dažnai kaitalioti žaidėjus pagal jo grafiką. J. Plaza man pasirodė stiprus specialistas, mėgstantis dažnai rotuoti sudėtį. Tad jis tiko ir V. Romanovo filosofijai. Teko gerokai pagudrauti, kad savininkas pritartų katalono kandidatūrai, nes jis buvo sutaręs dėl sutarties su serbu Aleksandru Trifunovičiumi. Šis jam labiau tiko, nes galėdavo susikalbėti rusiškai. Be to, buvo ir nemažų finansinių įsipareigojimų (A. Trifunovičiui buvo žadama 270 tūkst. eurų sutartis – aut. past.).

– Kaip, bėgant metams, keičiasi jūsų požiūris į gyvenimą?

– Kuo jaunas žmogus skiriasi nuo vyresnio? Protu, išmintimi. Tai ateina su metais. Dievas mums suteikia trumpą gyvenimo tarpsnį, per kurį turime išmokti daugybę dalykų. Tik vieni mokosi, kiti – nelabai. Dabar aš noriu tik ramybės. Esu gana ramus žmogus, bet aplinkybės pastaraisiais metais ne pačios palankiausios. Aplinkui karas, nerimas, nežinia dėl ateities. Noriu dar kažkiek pakeliauti. Va, pernai pirmą sykį apsilankiau Kalifornijoje ir aplinkinėse valstijose. Nemažai mano amžiaus žmonių išvyksta žiemoti į Tenerifę ar kitas šiltas vietas. O man gerai ir Lietuvoje.

– Ar turite dar neįgyvendintų svajonių?

– Norėčiau išleisti knygą, kurioje įamžinčiau savo karjeros vingius. Juo labiau kad mano artimieji yra surinkę daug archyvinės medžiagos. Liko ir nemažai medalių, prizų – ne tik kaip žaidėjo, bet ir kaip trenerio. Būtų smagu, kad anūkai galėtų tai rasti vienoje vietoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jonas.

jonas. portretas
Fritz tu gal tais laikais buvai tamsiaodis ar gerai ideges ir neligink laikus,pasaulis netik lietuva nestovi vietoje..Ir is viso mes lietuviai tokie neisaukleti,kad Ir kaip pavz.Dubajuje pasibaiges turniras ANGT apie jaunuju zal.pergales,galima gi parasyti laimejome,o mes sutriuskinom, sudauzeme , nuslaveme. nuo zemes pavyrsiaus.o ant galo patys gavome.;Kaip rasome Apie jaunus lietuvius zaidziancius uzsienio klubose.Tai ju motina kazkokia tai tevas ne toks,o jus kas tokie kai jusu vaikai isvyko i uzsieni uzdarbiauti.

Prisimenu

Prisimenu  portretas
Su CSKA , kur ten kamuolį numetei - niekam,gal 1980 - ais

Fritz

Fritz  portretas
Siandien jie nebutu taip gerbiami. Jie visi buvo balti, o tai jau rasizmas sporte. Bet tai buvo nacionalinis sportas, dabar tik marga komercija.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių