Taip LRT RADIJUI sako Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja, psichologė Silvestra Markuckienė. Anot jos, nors šiais laikais moterų ir vyrų funkcijos sujauktos, pastariesiems užtenka vos kelių žodžių, kad būtų įtaigūs.

– Vieni šaltiniai teigia, kad moterys šneka daug daugiau nei vyrai – per dieną jos pasako 20 tūkst. žodžių, vyrai – perpus mažiau. Kiti šaltiniai teigia, kad vyrai taip pat plepūs. Ką rodo tas vyrų ir moterų plepumas?

– Pradėčiau nuo mūsų lyčių biologinės paskirties. Seniau vyrams reikėdavo mažiau kalbėti ir daugiau veikti – kautis, atnešti grobio ir pan. Moterų paskirtis buvo išlaikyti šeimą – kurti židinį ir jį palaikyti. Kalbėjimas buvo viena iš priemonių, galinčių padėti tai atlikti, palaikyti biologinę funkciją.

Moterims reikėjo bendrauti, auklėti, ugdyti vaikus, tad kalba buvo vienas dalykų, kuriuo žmogus gali užmegzti kontaktą, perduoti savo patirtį, pasakyti, ko jis nori. Taigi, šia prasme, galima sakyti, kad moteris šneka daugiau, o vyrai – mažiau.

Šiais laikais biologinis funkcijų pasiskirstymas gerokai sujauktas – galime atlikti ir moteriškas, ir vyriškas funkcijas, nepriklausomai nuo to, kokios lyties esame. Nors tikrai galima teigti, kad vyrams užtenka kelių žodžių, norint pasakyti tą patį, ką moteris sakytų kalbėdama gerokai plačiau.

Daug kas priklauso ir nuo kalbėjimo tono, balso tembro, nes smegenų žievės labiau aktyvuojasi, kai girdime žemesnį garsą. Tokį balso tembrą dažniausiai turi vyrai. Jiems pakanka pasakyti santykinai nedaug žodžių, kad galėtų būti įtaigūs. Moterims, norint pasiekti tų pačių rezultatų, reikia kalbėti daugiau, nes jų balso tembras aukštesnis. Žinoma, yra moterų, kurių tembras žemesnis, joms kalbėti reikia mažiau – tai politikės ir moterys, pasisakančios viešose erdvėse.

– Ar iš kalbėjimo galima spręsti apie žmogaus temperamentą?

– Turiu pasakyti, kad žmonių, priklausančių vienam tipui – cholerikui, flegmatikui ir kt. – pasitaiko ne taip jau dažnai, esame gana mišrūs. Iš kalbėjimo tempo galima kai ką nuspręsti, bet tai – hipotezės. Žinoma, jei žmogus linkęs į flegmatiškumą, jis kalbės lėčiau už turintį daugiau choleriko bruožų.

– Vieni šneka lėtai, kiti – greičiau. Tačiau būna situacijų, kad lėtai šnekantis žmogus ima ir pradeda kalbėti labai greitai. Kodėl pasikeičia jo kalbėjimo tempas?

– Viena iš versijų, kad tai gali lemti padidėjęs nerimas. Jei sulaukia klausimo, kuris jį sutrikdo, žmogus gali dvejopai reaguoti į tokį, pavadinkime, stresą. Vieni sulėtėja, kiti – priešingai, ima veikti labai aktyviai ir energingai, daug šneka. Vienas iš paaiškinimų – padidėja streso lygis ir nervingumo fonas.

Į stresą reaguoti galima trejopai. Vieni sustingsta, tam tikra situacija tarsi paralyžiuoja, netenkama amo. Arba – pradedama kalbėti greitakalbe, berti žodžius, kad būtų spėta pasakyti viską, ką norisi. Trečias variantas – kai sulėtėjama, imama dėlioti žodžius, kartais net pametant mintį. Tai vėl priklauso, kokie esame žmonės, kokie mūsų genai, nervų sistemos labilumas ir reakcijos į stresą.