Kas užkuria streso mechanizmą?

Tokios ir panašios situacijos turbūt daugeliui tėvų iki skausmo pažįstamos. Neretai mums pristinga kantrybės ir apšaukiame savo vaikus, pasiduodami mus užvaldančioms emocijoms, o vėliau graužiamės. Ką daryti, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau, kokios yra giluminės tėvų nesusivaldymo priežastys ir kaip jas įveikti?

Anot nuotolinių mokymų platformos „Augimo meistrai“ lektorės, vaikų ir paauglių psichologės Ievos Šuipės, galima išskirti tris priežasčių grupes, kodėl pasiduodame emocijoms ir nebesusivaldome. Tai mūsų klaidingi įsitikinimai ir baimės, mūsų žaizdos iš vaikystės ir pervargimas.

Šios priežastys mūsų smegenyse užkuria tokį streso mechanizmą, kuris tarsi išjungia gebėjimą įsijausti į kito žmogaus, šiuo atveju vaiko, pasaulį: suprasti jo poreikius ir priimti jo jausmus.

Ieva Šuipė / Asmeninio archyvo nuotr.

Dresavimas neveikia

Viena iš priežasčių, kodėl nustojame matyti savo vaiką ir jo vidinį pasaulį, tai įvairios baimės ir klaidingi įsitikinimai, netgi tam tikri mitai, kylantys iš senesnių laikų, kai populiariausias auklėjimo būdas buvo „beržinė košė“.

„Dažnai girdžiu tėvus nuogąstaujančius, kad jei aš nepaauklėsiu vaiko čia ir dabar, būsiu pernelyg švelnus, vaikas užaugs pernelyg išlepęs, egoistas, blogas žmogus ir pan. Tačiau iš tiesų vaikas nėra šuniukas, kurį galime dresuoti grasinimais ir bausmėmis, tokie mechanizmai vaikams neveikia. Turime įsiklausyti į vaiko poreikius ir priimti jausmus, tačiau kartu brėžti aiškias ribas jo elgesiui“, – įsitikinusi psichologė.

„Vaikai elgiasi vaikiškai, jie nėra maži suaugę. Iš tiesų, vaikai linkę bendradarbiauti ir paklusti, tačiau tai kuriama per gerą ryšį. Tai gražiai apibūdina frazė anglų kalba – connection before correction (ryšys prieš koregavimą)“, – priduria I. Šuipė.

Ji akcentuoja, kad vaikai nesielgia blogai tam, kad mus paerzintų, todėl nereikia to priimti asmeniškai. Už netinkamo vaiko elgesio visuomet slypi nepatenkinti poreikiai, nepamatyti jausmai. Atkūrę ryšį su vaiku, pripažindami jo emocijas, mes galėsime koreguoti ir jo elgesį.

Vaikystės žaizdos

Dar viena priežastis, kodėl kai kada itin audringai sureaguojame į netinkamą vaiko elgesį, tai mūsų pačių vaikystės žaizdos.

„Tai nebūtinai reiškia, kad savo vaikystėje patyrėme didelių traumų, tačiau žaizdų turime visi. Ir mūsų vaikai, patys nežinodami, sugeba paspausti itin jautrius mygtukus, kurie gali sukelti stiprią mūsų reakciją. Jei, pavyzdžiui, man vaikystėje nebuvo leidžiama verkti, tai gali būti, kad mano pačios vaiko verksmas pažadins pasąmoninę mano vaikystės skausmo patirtį ir aš sureaguosiu audringai“, – pavyzdį pateikia lektorė.

Įniršio išliejimas nieko gero neduoda: nepagerės nei vaiko elgesys, nei santykiai su juo. Todėl pyktį geriausia sutramdyti dar prieš jam tampant nevaldomu.

Anot jos, būtent dėl savo vaikystės žaizdų mes arba nesąmoningai atkartojame savo tėvų elgesį (neleidžiame vaikui pykti, verkti, būname griežti), arba priešingai – renkamės visiškai nuolaidžiaujantį auklėjimo būdą, kai siekdami išvengti vaiko ašarų ar pykčio, viską jam leidžiame ir nebrėžiame ribų.

„Siekiant išvengti tokių kraštutinumų, labai svarbu savo vaikystės žaizdas pažinti ir jas įsisąmoninti. Pastebėkite savo elgesį: kokios situacijos mane labai erzina, į kurias kiti tėvai reaguoja daug ramiau. Patyrinėję savo vaikystės žaizdas, daug lengviau koreguosite savo reakciją“, – rekomenduoja I. Šuipė.

Tam tikras signalas

Galiausiai trečioji priežasčių grupė, kodėl pratrūkstame ir leidžiame emocijoms mus užvaldyti, yra nuovargis.

„Šiais laikais turime naują fenomeną, kurio neturėjo ankstesnės kartos, – tėvų perdegimą. Jį lemia tiek išoriniai, tiek vidiniai faktoriai: dideli lūkesčiai, pervargimas, negebėjimas prašyti ir priimti pagalbos“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Anot I. Šuipės, tėvams svarbu įsisąmoninti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia pakankamai gerų tėvų. Be to, siekiant išvengti pervargimo, rekomenduojama prašyti artimųjų pagalbos, nenustumti į paskutinę vietą savo asmeninių poreikių, būti šiltu ir rūpestingu pirmiausia sau. Be to, svarbu labiau pasitikėti savimi kaip mama, tėčiu, savo auklėjimo būdais. Taip pat reiktų atsisijoti, kas iš tiesų svarbu: daugiau dėmesio skirti tobulai buičiai ar tarpusavio santykiams, poilsiui.

„Pyktis visuomet yra svarbi žinutė mums, tam tikras signalas. Reikėtų stabtelti ir pagalvoti: gal aš pervargęs, gal daug streso mano gyvenime. Pyktis, kurį pajuntame vaikui, dažnai skirtas net ne vaikui, o sau, sutuoktiniui ar kitiems žmonėms“, – atkreipia dėmesį lektorė.

Kaip valdyti pyktį

„Nors nėra nereikalingų emocijų ir jas visas esame skatinami išreikšti, ne užgniaužti, bet su pykčiu yra šiek tiek kitaip. Tuo metu, kai esame stipriai įniršę, rizikuojame jį dar labiau sustiprinti. Tuomet pasakome tai, ko nenorime, galime įžeisti ir įskaudinti šalia esantį žmogų, netgi pakenkti santykiams. Įniršio išliejimas nieko gero neduoda: nepagerės nei vaiko elgesys, nei santykiai su juo. Todėl pyktį geriausia sutramdyti dar prieš jam tampant nevaldomu“, – įspėja I. Šuipė.

Psichologė sako, kad net ir prasidėjus konfliktui niekada nevėlu trumpam atsitraukti: išeikite į kitą kambarį arba tiesiog atsitraukite nuo vaiko. Pakvėpuokite, suskaičiuokite nuo 20 iki 1, gurkštelėkite vandens ar nusiprauskite veidą – tinka bet kas, kas padeda kiek nurimti.

„Tuomet ir vėl pamatysime vaiką, kaip savo mylimą vaiką su savo poreikiais, o ne priešą, su kuriuo reikia kovoti. Ir ne, atsitraukimas nebus ženklas jūsų vaikui, kad jūs kovą pralaimėjote. Priešingai, jūs savo pavyzdžiu parodysite, kaip galima padėti sau nurimti, grįžti į santykį ir kaip galima kalbėtis ir auklėti be pykčio“, – pataria I. Šuipė.

Jei įvyko taip, kad susipykote, apšaukėte savo vaiką, derėtų jo atsiprašyti ir pasakyti, kad elgėtės netinkamai.

„Svarbu prisiminti, kad vaikų auginimas ir auklėjimas prasideda nuo mūsų pačių tobulėjimo“, – apibendrina I. Šuipė.