Jau rugsėjo 22 dieną „Žalgirio“ arenoje vyks kasmetinis būsimiems ir esamiems tėveliams skirtas renginys „Esu mama“. Šiais metais jame dalyvaus ir žinomas tinklaraštininkas, rašytojas, komunikacijos specialistas bei trijų vaikų tėtis S. Urbonas, kuris čia pristatys ne tik savo knygą , bet ir ves paskaitą tėvams apie ryšį su vaikais bei papasakos kaip jam, išėjus tėvystės atostogų, sekėsi prižiūrėti atžalas.

– Vaikų prekių parduotuvėse yra visa galybė jiems siūlomų produktų, kaip nepasimesti ir nepirkti visko iš eilės? Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi daiktai, kuriuos reikėtų įsigyti iki gimstant vaikui ir kur geriausia pirkti norint sutaupyti?

– Pradžiai reikia turėti automobilio kėdutę, vežimą, krūvą sauskelnių ar vystyklų, jeigu nusprendėte vaikus auginti be sauskelnių. Taip pat labai reikalinga vonelė ir lovelė. Nebūtina visko pirkti iš karto, nes daugelio dalykų, kurių prireikia auginant vaikus, poreikis pasimato bėgant laikui. Ir tu tada tiksliau supranti, ko tau trūksta. Aš esu linkęs pirkti daiktus iš antrų rankų arba įvairiose mugėse. Taip gali už tą pačią pinigų sumą visko daugiau įsigyti nei tiesiog nuėjęs į parduotuvę.

– Vienas didžiausių tėvų iššūkių yra vaikų primaitinimas? Ką patartumėte tėvams, kurių vaikučiai nenoriai valgo ar net priešinasi?

– Neretai tėvai 3-4 valandas kovoja su vaiku bandydami jį pamaitinti, dažnu atveju toks maitinimas būna ir per prievartą, o tai gali privesti net iki vėmimo.Tai ilgainiui tampa didele kančia tiek mamai, tiek vaikui. Todėl tokių vaikučių tėvams patarčiau atlikti „kilogramo testą“ ir savaitę laiko duoti vaikui valgyti tik tada, kai jis nori ir tiek, kiek jis nori, nekišant maisto. Jeigu, pavyzdžiui, vaikas nenori valgyti šią minutę, leiskite jam nueiti pažaisti, padėlioti kaladėles, kai norės valgyti, pasiims pats ar paprašys. Ir taip kiekvieną dieną stebėkite jo svorį. Tada pamatysite, kad vaikas be prievartos valgydamas kada nori ir kiek nori nenumeta daugiau negu kilogramo svorio per savaitę. Jeigu numeta daugiau, tuomet projektą reikia stabdyti.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo. Tada mes nežinome kiek vaikas iš tikro yra valgęs. Reikia apsisaugoti ir neturėti tokių vietų iš kur vaikas gali kažką pasiimti ir pakramtyti be jūsų žinios.

Kitas tėvų iššūkis – pratinimas atlikti gamtinius reikalus ant puoduko. Kaip apibūdintumėte šią patirtį? Kokių gudrybių ėmėtės patys?

– Su pirmu vaiku buvo planšetinis kompiuteris. Jis buvo tiktai ant puoduko ir niekur daugiau ir tai mums padėjo, bet nežinau, ar dabar tai kartočiau. Kai kuriais atvejais reikia atrasti patinkantį puoduką. Pavyzdžiui, mūsų paskutinei dukrai nuo brolių likę puodukai nepatiko, grojantis puodukas nepatiko, galiausiai nuvykome į parduotuvę kur ji išsirinko jai patinkantį puoduką ir ant jo pradėjo sėsti. Kitas būdas, labai padedantis atpratinti vaikus nuo sauskelnių,  – jų atsisakymas. Kurį laiką gali būti visokių balų ir kitų nelaimių, bet augantis vaikas tampa vis sąmoningesnis ir pamažu pradeda suprasti, kad jam tai nepatinka. Galbūt šitas būdas ir atrodo kiek nežmoniškas, bet mes savo vaikams leisdavome su tom šlapiom kelnėm vaikščioti 10-15 minučių ir tada pamažu atsirado suvokimas. Gal ir atrodo, kad tas pusantrų metų vaikutis nieko nesupranta, bet vis tiek reikia kalbėti, reikia rodyti, net ir aš pats esu gal tris kartus sėdęs ant to paties puoduko rodyti (juokiasi). Tam reikia darbo, nes tai nevyksta savaime.

– Prieš savaitę mokyklinukai, o taip pat ir darželinukai šventė Rugsėjo pirmąją. Kaip jūsų vaikams sekėsi pirmosiomis dienomis darželyje? Ar lengvai priprato?

– Mano viena dukra išėjo į priešmokyklinę grupę, ko ji labai laukė, nes ėmė save tapatinti su jau dideliu vaiku ir su mokslais. Ji apie tai svajojo ir kol kas jai kiekviena diena yra kaip šventė.

Mūsų mažoji pradėjo lankyti lopšelį ir iš tiesų jai sekėsi labai gerai lyginant su sūnumi. Su juo aš pusę metų eidavau į darželį kur jis išbūdavo tik iki pietų ir niekada jame nelikdavo miegoti. Aš, matydamas tą vaiko skausmą ir nenorą likti, leisdavau jam grįžti su manimi ir pietų miego miegoti namie. To dabar nedarome su dukra. Tas prisirišimas ir stovėjimas prie durų laukiant, kol vaikas nurims ir nustos verkti, yra labai sunkus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Todėl tėvams, išleidžiantiems vaiką į darželį, patariu susigalvoti atsisveikinimo ritualą, kuris patiktų vaikui, nes tai labai dažnai padeda, juk vaikai mėgsta pasikartojimus. Tad jeigu jums pavyksta atrasti tą smagų atsisveikinimą tuomet abiems viskas tampa kur kas paprasčiau – vienam likti darželyje, kitam išeiti. Taip pat labai rekomenduoju likus kelioms savaitėms iki darželio, keletą kartų apsilankyti jo teritorijoje, čia pažaisti, pasivaikščioti, kad jūsų atžala priprastų prie tos aplinkos, taip pat supažindinkite darželio vaikus su būsimais grupės draugais, bent vienu ar dviem, nes tai irgi padės vaikui greičiau adaptuotis darželyje.

– Dar viena jaunus tėvelius gąsdinanti baimė – vaikų „ožiukai“. Kaip patartumėte su jais susitvarkyti?

– Kai prasideda „ožiukai“ ir matau, kad vaikas gulasi ant žemės ar piktas sėdi, tai aš darau tą patį. Tas keistas pavyzdys neretai pralinksmina ir vaikas pamiršta „ožiukus“, o jeigu ne – tada reikia išlaukti. Taip ir laukiu. Galiu laukti ir 20, ir 30 minučių, čia svarbu kantrybė, bet nusileisti vaikui nereikia. Jeigu taip padarai, reiškiasi, kad tu atiduodi visas vadžias vaikui. Svarbiausia išlaukti ir, žinoma, vėliau apie tai pasikalbėti, nes tuo metu, kai vaikas ožiuojasi jam nieko negalima padaryti, jis nieko negali išgirsti, kaip ir mes jausdami įtampą nieko nenorime klausyti.

– Tėčiams vaiko priežiūra atrodo kaip pats didžiausias iššūkis, dėl kurio jie bijo palikti darbus ir pasirinkti tėvystės atostogas. Kaip galėtumėte juos padrąsinti nebijoti priimti šio iššūkio?

– Suvokimas, jog tik moteris turėtų prižiūrėti vaikus, yra atėjęs iš praeities, juk visą laiką buvo taip, kad vyrai turi uždirbti, vyrai yra stiprioji lytis, dažnai čia turbūt yra net ne tėčio problema, o mamos, nes ji nepasitiki vyro gebėjimu pasirūpinti jų bendru vaiku. Aš praeitą savaitę buvau sutikęs tokią moterį, kuri kas 3 minutes skambino vyrui klausdama, ar jis tą padarė, ar aną padarė. Vakare mes sutikome tą vyrą su vaiku ir man pasirodė, kad jis su vaiku daug geriau tvarkosi nei ji. Todėl vyrus galbūt gąsdina tas moterų požiūris ir nusiteikimas, kad vyras negali tinkamai prižiūrėti vaiko. Taip mes esam skirtingi ir, žinote, aš gal aprengsiu dukrą taip, kad ji jaustųsi saugiai, patogiai ir galbūt mano uždėta kepurytė nederės prie basučių, bet tai nieko nereikš, nes mes –vyrai ir moterys – tiesiog matome skirtingai, bet stengiamės dėl to paties tikslo ir kai abu tėvai daro tai iš meilės, vaikas yra laimingas, jis mato, kad jį myli abu tėvai. Vyrai, kurie išdrįsta išeiti tėvystės atostogų, džiaugiasi tai padarę. Aš dabar turiu draugų, kurie sako: „Žinok, tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“.

Pamenu, kai prieš beveik 6 metus išėjau vaiko priežiūros atostogų, aš buvau vienintelis. Man buvo taip gera, nes aš ateinu su vaiku ir visur būna vien moterys, vien mamos, o dabar aš jau stumdausi pečiais su kitais vaiko priežiūros atostogose esančiais vyrais (juokiasi). Aš džiaugiuosi, kad kalbėjimas apie tai žiniasklaidoje, įvairiose konferencijose, straipsniuose veda prie to, kad vis daugiau vyrų supranta, jog kažkas irgi daro tai, reikia tik pabandyti, ir labai svarbu, kad moterys pačios tai leistų, kad pasitikėtų savo vyrais. Manau, kad dar praeis 1-2 kartos ir mes turėsime lygius procentus tėvų – vyrų ir moterų–, kurie palieka darbus ir išeina vaiko priežiūros atostogų.

– Neseniai parašėte knygą „Mamų eilės“. Papasakokite plačiau kam ji skirta, apie ką ir kodėl būtent tokia?  

– Knyga yra apie mamos likimą, buvimą namuose su vaiku. Aš ją parašiau sarkastiškai tarsi ir nujausdamas, ką jaučia moterys, kad pasijuokti iš jų kasdienybės, kad suprastų, jog jos nėra vienos, kad daug tokių. Skaitydamas tu supranti, kad visiems yra iššūkių, visiems yra sunku ir visiems taip pat gera auginti vaikus. Knygą rašiau tam, kad ją perskaitytų vyrai, todėl joje yra trumpi, nedideli tekstai apie tai, ko truputį trūksta mamai arba moteriai. Ją perskaitę vyrai ima geriau suprasti savo žmonas – vaikų mamas.

Rugsėjo 22 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje „Esu mama“ kartu su S. Urbonu įvairiomis temomis paskaitas ves ir kiti žinomi savo sričių specialistai: Lina Čaplinksienė „Makšties infekcijos nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu“, Aušra Bružienė „Aš + vaikas = viena komanda“, Marija Mizgaitienė „Gimdymo baimė“, Sigita Valevičienė „Išprotėjusi motinystė. Kaip išprotėti sveikai?“, Ramunė Murauskienė „Kaip nenusisukti galvos ugdant ir auklėjant vaikus?“ ir Romualdas Šemeta „Kaip padėti žmonai gimdymo metu“. Lankytojų lauks ne tik seminarai, bet ir šeimoms skirtų prekių mugė.