Daugybė psichologinių tyrimų patvirtino, kad žaidžiančių emocinis ryšys su žaidimu yra milžiniškas. Tad Lietuvos ugdymo įstaigose verslininkų pristatyta žaidimo-studijų metodika sulaukė neįtikimos sėkmės.
Turbūt kiekvienas yra pajutęs, kad žaidimas – ar tai būtų krepšinis, futbolas, ar elementarus stalo žaidimas „Monopolis“ – kartais įtraukia taip, jog pamiršti viską.  Kalbant ne apie sportą, o apie kompiuterinius žaidimus, emocinis ryšys susiformuoja dar didesnis.

Vien „World Of Warcraft“ kasdien žaidžia per 15 mln. asmenų. O joks dėstymo metodas pasaulyje dar nebuvo patvirtintas kaip naudingesnis nei grynoji aktualios srities praktika, lydima grupinio darbo ir būtent žaidybinių elementų. Vadinasi, lietuviams reikalinga studijų programa, kurioje būtų naudingiausi žinomų universitetų moduliai ir kuri įtrauktų studentus emociškai, išlaikytų jų ištikimybę ir netgi teiktų malonumą.
Tokią programą „Užupio kūrybinio klasterio“ tyrėjai jau išbandė su Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos 9 ir 10 klasių moksleiviais ir jiems, beje, puikiai sekėsi įveikti kai kuriuos žymiųjų universitetų pratimus. Po truputį prie klasterio veiklos prisideda ir kitos švietimo įstaigos.

Dabar programos išbandomos Tauragės „Versmės“ gimnazijoje, Marijampolės „Sudūvos“ gimnazijoje, Kauno šv. Mato gimnazijoje, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Šiaulių universiteto gimnazijoje ir kt. Didinant panašių programų pasiekiamumą galėtų prisijungti ir Kauno technologijų universiteto Inovacijų ir verslo centras, Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas bei kiti inkubatoriai ar įmonių junginiai.

Sukurta mokymosi programa jau kurį laiką detaliai derinama su Mykolo Riomerio universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu, Kazimiero Simonavičiaus universitetu ir keliais kitais. Klasterio vadovo Vytauto Ratkevičiaus nuomone, labai naudinga burti bendruomenes tokiose vietose kaip bibliotekos, kad būtų galima rezultatyviai siekti bendrų tikslų. „Suprantama, yra minčių kurti ir naują atskirą mokymosi įstaigą, kurioje būtų integruotos šios programos ir kuri būtų pasiekiama absoliučiai visiems“, – atskleidė V. Ratkevičius.

„Bet labai svarbu yra demistifikuoti didžiuosius pasaulio universitetus, t. y. parodyti lietuviams, kad tos mokymo įstaigos nėra kokioje nors tobuloje pasakų šalyje. Taip, jos turi daugiau paramos, tinkamiau pateikia paslaugas vartotojui ir yra apipynusios savo bendruomenę privilegijomis, tačiau gaunamų žinių pagrindas dažnai būna labai panašus į Lietuvoje dėstomų programų bazę.“