Laikas analizei ir išvadoms

Pirmieji Baltijos jūrinio vėjo elektrinių parkų projektai bus pradėti įgyvendinti per ateinančius kelerius metus ir palaipsniui prisidės prie Baltijos šalių energetikos sistemų dekarbonizacijos.

Du svarbūs dokumentai, kuriuos Europos Komisija (EK) priėmė baigiamajame praėjusios politinės kadencijos etape, – Tinklo veiksmų planas ir Europos vėjo elektrinių paketas – gali palengvinti procesus. Tačiau abu dokumentai turi tapti teisės aktais ir būti visiškai įgyvendinami.

Briuselyje „Euractiv“ leidinio organizuotoje konferencijoje diplomatai ir ES energetikos rinkos dalyviai ir stebėtojai diskutavo apie Baltijos jūroje kylančius vėjo elektrinių parkus ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti.

Lenkijos nuolatinis atstovas ES, ambasadorius Arkadiuszas Plucinskis prakalbo apie neseniai paskelbtą buvusio Europos Centrinio Banko (ECB) pirmininko Mario Draghi parengtą ataskaitą apie būtinybę didinti ES konkurencingumą ir jai tenkančių ekonominių grėsmių puokštę. Ataskaitoje dėmesys skiriamas ir energetikos sektoriui, tad M. Draghi analizė diskusijos metu buvo linksniuojama ne kartą, o A. Plucinskis patikino, kad Lenkijos Vyriausybė neabejotinai analizuos šį 400 puslapių apimties dokumentą ir darys reikalingas išvadas.

„Lenkijos Vyriausybė tvirtai įsitikinusi, kad jūrinio vėjo elektrinės yra priemonė, skirta energetinės nepriklausomybės tikslui pasiekti ne tik Lenkijoje, bet ir visoje ES“, – teigė ambasadorius.

„Žinoma, mes prisimename geopolitinį šios diskusijos kontekstą, energetinis saugumas išlieka pagrindiniu prioritetu ir mes norime garantuoti priėjimą prie saugios, tvarios ir įperkamos energijos“, – diskusijoje kalbėjo A. Plucinskis.

Lenkijos ambicija – iš jūrinio vėjo generuoti 6 GW instaliuotosios galios iki 2030-ųjų ir net 18 GW – iki 2040-ųjų.

Demonstravo nusiteikimą

Europos Komisijos Žaliojo perėjimo ir energetikos sistemų integracijos skyriaus vadovas Lukaszas Kolinskis tvirtino, kad EK nuomonė – labai aiški: Baltijos jūros regionas bus esminis judant link energetikos tranzicijos, sustiprins elektros energijos tiekimo saugumą ir padarys energijos kainas labiau prieinamas.

„Tai ne tik mūsų viltis, tai labai aiškiai Marienborgo deklaracijoje pasakė regiono šalys“, – paminėdamas prieš dvejus metus aštuonių Baltijos jūros regiono valstybių lyderių pasirašytą deklaraciją akcentavo EK atstovas. Šiuo dokumentu įsipareigota sukurti naujus jūrinio vėjo elektrinių pajėgumus Baltijos jūroje, glaudžiau bendradarbiauti energetikos klausimais.

„Regione yra milžiniškas potencialas – daugiau nei 90 GW iš atsinaujinančiųjų jūrinio vėjo išteklių. Tikimės, kad Baltijos jūros baseinas taps antru didžiausiu jūrinio vėjo elektros gamintoju ES“, – sakė L. Kolinskis.

Pagal pasirašytą deklaraciją, daugiau apie 22 GW galios pagaminti numatoma iki 2030 m., 45 GW – iki 2050 m. „Kad įsivaizduotumėte kontekstą, šiandien yra apie 20 GW jūrinio vėjo energijos visoje ES, – kalbame apie didesnius skaičius, nei iš viso yra šiandien“, – aiškino EK atstovas.

Jo teigimu, po Marienborgo sutarties pasirašymo pradėjo atsirasti projektų, tarp jų ir hibridinių, pavyzdžiui, Bornholmo energijos salos projektas, užtikrinantis žaliosios energijos tiekimą ir žemyninei Danijai, ir Vokietijai, arba Estiją ir Latviją jungiantis „Elwind“ projektas. „Taip pat matome augančias investicijas į naujus gamybos įrenginius regione. Aišku, tempas turėtų pagreitėti, vadinasi, reikia įveikti iššūkius, susijusius su tiekimo grandinių prieinamumu, žmogiškųjų išteklių ir įgūdžių trūkumu“, – sektorių kamuojančias problemas vardijo L. Kolinskis.

Į klausimą, kaip reikės išspręsti situacijas, kai generuojamas elektros perteklius ir kai yra jos trūkumas, kol kas lieka vis dar neatsakyta.

Anot jo, EK supranta iššūkių mastą, todėl atliko kai kurių su šiuo sektoriumi susijusių direktyvų peržiūrą, taip pat ir elektros rinkos reformą, kitus reikalingus postūmius, turinčius palengvinti verslo ir vyriausybių sąveiką, investicijų srautus.

„Europos investicijų bankas jau suteikė 5 mlrd. eurų atsparumo garantijos schemą vėjo energijos gamybos projektams, taip pat gamybos pusėje, dabar vyksta preliminarios peržiūros dėl užsienio subsidijų reguliavimo“, – dėstė L. Kolinskis. Jis mėgino įtikinti, kad EK nori palengvinti jūrinio vėjo elektrinių parkų plėtrą, tačiau kartu siekia ir sąžiningos konkurencijos.

Žodis Lietuvai

Lietuvos nuolatinė atstovė ES, ambasadorė ypatingiems pavedimams Jurga Kasputienė pasakojo apie Lietuvos planus Baltijos jūroje. „Mums ši tranzicija turi dvigubą svarbą: tai ne tik mūsų klimato įsipareigojimų dekarbonizuoti mūsų ekonomiką įvykdymas, bet ir mūsų energetinio saugumo užtikrinimas, kuris veda į mūsų ekonominį saugumą“, – pabrėžė ji.

L. Kasputienė paminėjo ir Seime neseniai priimtą atnaujintos Nacionalinės energetinės nepriklausomybės iki 2050 m. strategijos projektą: „Per ateinančius dešimtmečius mes tikimės nuo penkių iki aštuonių kartų padidinti instaliuotą galią, daugiausia jos generuos jūrinis, sausumos vėjas ir saulės energija.“

Iki 2050-ųjų Lietuva iš sausumos vėjo elektrinių tikisi generuoti 10 GW instaliuotos galios, iš jūrinio vėjo elektrinių – 4,5 GW, o iš saulės elektrinių – 9 GW. Šalis rengiasi iki 2030 m. Baltijos jūroje pastatyti du vėjo elektrinių parkus, kurių kiekvieno galia siektų 700 megavatų (MW). Abu parkai užtikrintų maždaug pusę dabartinio Lietuvos elektros poreikio.

„Mes tikrai nesame vienintelė valstybė regione, kuri vysto jūrinio vėjo elektrines ir vykdo transformaciją bendrąja prasme. Matome, kad Europoje yra skirtingų regionų su skirtingais pajėgumais. EK atstovas minėjo, kad Baltijos jūra turi didelį potencialą atsinaujinančiųjų išteklių generacijai, kiti regionai turės atsinaujinančiosios energijos paklausą, todėl mūsų ambicija yra tapti eksportuojančia šalimi ir tiekti energiją kitiems regionams. Tikime, kad tai galime pasiekti labai greitai – 2030–2035 m.“, – auditorijai Briuselyje teigė L. Kasputienė.

Mato pažangą

Nuo Marienborgo deklaracijos pasirašymo praėjo dveji metai. Didžiausios Lenkijoje energijos gamybos įmonės PGE operacijų vadovas Maciejus Gorskis jau mato realią pažangą.

„Vystome kelis itin pažangius projektus kartu su „Orsted“ (didžiausia Danijos energetikos įmonė). Manau, svarbu paminėti, kad jūrinio vėjo elektrinės yra santykinai nauja technologija mums, kaip PGE grupei, ir visoms Lenkijos komunalinėms įmonėms, kurios gavo koncesijas, – konferencijoje kalbėjo M. Gorskis. – Kai kalbame apie bendras pastangas ir deklaracijas, kurių norėtume pasiekti ES regionuose, būtų gerai pabrėžti, kad egzistuoja aukšta partnerysčių vertė. Kompanijos iš šalių narių ir iš kitų Europos valstybių gali pateikti aukštos vertės projektų, prisidėsiančių prie vystymo efektyvumo.“

PGE tikisi, kad antrajame 2027-ųjų ketvirtyje į tinklą patieks pirmą sugeneruotos elektros kiekį iš savo pirmojo jūrinio vėjo elektrinės projekto.

„Dėl Marienborgo deklaracijos noriu pasakyti, kad 93 GW per tam tikrą laikotarpį yra didelis skaičius ir ambicingas tikslas. Labai svarbu apie šį tikslą galvoti ne paskutiniais šio periodo metais, bet galvoti apie tai kaip apie procesą. Turime būti tikri, kad visi rinkos dalyviai iš visų šalių galvos apie savo portfolio, savo projektų vystymą, kad kiekvienas projektas būtų užbaigtas. Tačiau tuo pačiu metu labai svarbu naujokams bloke, kaip ir mums patiems, gebėti būti aktyviems tiekimo grandinių, kurios yra labai reiklios, dalyviams“, – pabrėžė M. Gorskis.

„Mes patys esame už labai atvirą ir konstruktyvų dialogą su sprendimų priėmėjais Lenkijoje, kurie nustato toną kitų metų aukcionui, kad jie suprastų, jog tai nėra tik dėl mūsų siekio įgyvendinti projektus, bet tai  yra ir dėl galimybės visai industrijai gebėti stabiliai vystytis link to ambicingo tikslo“, – apie vyriausybių įsitraukimo svarbą kalbėjo jis.

Pavyzdiniai aukcionai?

Europos vėjo energetikos asociacijos „WindEurope“ generalinio direktoriaus Giles’o Dicksono skaičiavimu, šiuo metu iš Baltijos jūros vėjo išgaunama 3,3 GW elektros energijos. Jo teigimu, labai realiais vertinimais, iki 2030 m. Baltijos jūros vėjas generuos 13 GW elektros energijos, įskaičiuojant daugiau nei 5,5 GW dydžio Lenkijos indėlį.

„Nukelkite skrybėles prieš Lenkijos ir Lietuvos vyriausybes dėl jų realių veiksmų, kurie įgyvendina ambiciją. Lengva turėti ambiciją, bet jos pavertimas vėjo turbinomis jūroje kelia daug iššūkių. Iš tiesų Lietuva ir Lenkija duoda labai gerą pavyzdį kitoms šešioms šalims, esančioms aplink Baltijos jūrą, kaip tai padaryti. Jos abi naudoja EK rekomenduojamus dvipusius CFD (sandorių dėl kainų skirtumų) aukcionų modelius. Juos (savo ataskaitoje) labai parėmė ir M. Draghi“, – pagyrų Lietuvai ir Lenkijai negailėjo „WindEurope“ generalinis direktorius.

„Daug metų Lenkija statė pamatus jūrinio vėjo turbinų gamybai – gerokai anksčiau nei Lenkijos Vyriausybė nusprendė, kad nori turėti savo jūrinio vėjo elektrinių parkų. Dabar jūs statote gamyklas kitiems komponentams“, – teigė G. Dicksonas.

„Šiuo metu investuotojai stato dvi gamyklas Ščečine, vienoje nori gaminti geležtes jūrinio vėjo turbinoms, kitoje – naceles ir stebules vėjo turbinoms. „Baltic Towers“ kompanija Gdanske stato bokštų gamyklą, į tai investuoja daugiau nei 200 mln. eurų. Visos šios investicijos ateina su valdžios institucijų ir finansinių institucijų parama Lenkijoje“, – pasakojo jis.

Sinchronizacijos svarba

Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacijos ENTSO-E valdybos pirmininko pavaduotojas Tahiras Kapetanovicius pabrėžė, kad šiame kontekste nereikėtų pamiršti Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su žemynine Europa svarbos. Pasak jo, kitais metais atlikus sinchronizaciją, visa vėjo generuojama energija iš Baltijos valstybių ir Baltijos jūros baseino bus matoma ir jaučiama ir visoje Europoje.

„Tačiau iš tiesų iššūkiai dėl vėjo generuojamos energijos beveik visur yra tokie patys: kalbame apie jungtis, saugyklas ir koordinaciją“, – teigė T. Kapetanovicius.

„Vokietija, Lenkija yra didelės šalys, bet yra mažesnių šalių, kurios negalės išnaudoti visos vėjo sugeneruotos energijos, todėl kyla klausimas, kaip ir kur ją kaupti. Dėl to per artimiausius penkiolika ir daugiau metų hibridinis tinklų dizainas taps svarbus“, – prognozuoja ekspertas.

Jis pats kilęs iš Austrijos, kurioje, kaip pasakoja, yra daug siurblinių energijos saugyklų. Švedijoje ir Norvegijoje irgi yra nemažai energijos kaupimo generatorių, taip pat santykinai šalia kitų Baltijos šalių, kurios neturi tokių pajėgumų. Tačiau į klausimą, kaip sujungti šias galimybes ir realiai išspręsti situacijas, kai generuojamas elektros perteklius ir kai yra jos trūkumas, kol kas lieka vis dar neatsakyta.

„Jums reikės tinklo, reikės jungčių“, – pirmiausia išskiria T. Kapetanovicius.