Komitetas taip pat pasiūlė į Medžioklės įstatymo pataisų projektą įrašyti punktą, jog prašymas gauti leidimą medžioti Aplinkos apsaugos departamentui turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Komitetas projektui pritarė vienbalsiai – jį palaikė visi 6 jame dalyvavę nariai.

Žemės ir miško savininkams atstovaujantis advokatų kontoros „Ellex“ ekspertas Audrius Petkevičius teigė, kad teisės į medžioklę paveldėjimas gali pažeisti miško savininkų nuosavybės teisę.

„Nuo žemės ir miško savininkų trumpai pasakysiu, kad mes vis dėlto tekste matome tą neaiškumą ir neatitikimą, nes tekste nėra pririšta prie dabartinės nuosavybės ir savininko teisės ginti ją, o yra pasakyta, kad teisė medžioti yra paveldima. Nepaisant to, kad savininkas dabar yra kitas, kita arba kitokie“, – komitete sakė A. Petkevičius.

Teisės į medžioklę paveldėjimas gali pažeisti miško savininkų nuosavybės teisę.

 

„Šitoje vietoje mes matome neatitikimą, kuris kertasi su principine nuosavybės teise, tai reiškia, kad savininko neatsiklausiama ir paliekama teisė medžioti paveldima. Mūsų manymu, tai neatitinka nuosavybės apsaugos“, – pažymėjo jis.

Tuo metu Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atstovas, advokatas Feliksas Miliutis teigė, kad žemės savininkų teisių klausimai šiuo pakeitimu nėra sprendžiami, o pakeitimo tikslas – suvienodinti juridinių ir fizinių asmenų, valdančių medžioklės plotus, sudarytus tęstinumo principu, teises.

„(Pakeitimu numatoma, kad – BNS) jeigu medžioklės ploto vieneto naudotojas fizinis asmuo miršta, jo paveldėtojai pagal testamentą arba įstatymą perima teises į medžioklės ploto vienetą, tai yra turi teisę į leidimą ne konkurso tvarka, kaip yra juridinių asmenų (...) valdomų plotų atveju“, – komiteto metu aiškino jis.

Be to, F. Miliutis pabrėžė, kad žemės savininkų nuosavybės teises gina kiti įstatymo straipsniai.

„Iš principo žemės savininkų teisių garantijas reglamentuoja kiti Medžioklės įstatymo straipsniai – tai yra straipsniai, kurie suteikia žemės savininkams teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioklę arba integruotis į medžiotojų kolektyvo gretas arba medžioti jas priklausančioje žemėje sutartiniais pagrindais“, – sakė F. Miliutis.

Vienas pakeitimų rengėjų, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ frakcijos narys Kęstutis Mažeika rugpjūtį teigė pritariantis pozicijai, jog medžioklės teisę paveldėtų tik vienas įpėdinis, o ne daugiau, nes, pasak jo, tai neleistų skaidyti privačių medžioklės plotų. Dabar toks plotas negali būti mažesnis negu 1 tūkst. hektarų.

K. Mažeikos teigimu, dabar medžioklės ploto valdytojui mirus ir niekam neperėmus teisių į medžiojimo plotų valdymą, jų priežiūra atitenka valstybei – ji skelbia konkursą medžioti sklype, o „jeigu jį laimėtų svetimi žmonės, ne giminės, ne artimieji tiems paveldėtos žemės ar miško savininkams, šie gali uždrausti medžioti jų žemėje ir prasidėtų medžiotojų ir žemės savininkų konfliktas“.

Iki šiol diskutuota dėl dviejų medžioklės teisės ir ploto paveldėjimo tvarkos pakeitimo variantų – liberalesnio ir griežtesnio.

Kai kurie Seimo nariai siekia numatyti liberalesnę tvarką – mirus medžioklės ploto savininkui jie siūlo leisti jo plotuose medžioti visiems įpėdiniams, jeigu jie atitiktų medžiotojų reikalavimus.

Aplinkos ministerija yra kitos nuomonės – nuo 2025 metų sausio siūlo taikyti kitą mirusio medžioklės plotų naudotojo, teisių perėmimo variantą: leidimas medžioti be konkurso būtų išduodamas tik vienam įpėdiniui pagal visų įpėdinių rašytinį susitarimą.

Aplinkos ministerija, be kita ko, siūlo įstatyme numatyti terminą, per kurį įpėdiniai turi kreiptis dėl leidimo medžioti – taip būtų išvengta ilgai trunkančios situacijos, kai nesant medžioklės plotų naudotojo gyvūnai padaro žalos žemės ar miškų ūkiui, bet nėra žmogaus, atsakingo už šios žalos atlyginimą.

Ministerija siūlo nustatyti, kad leidime medžioti konkrečiame plote be konkurso (ir mirusio medžioklės plotų naudotojo įpėdiniams, ir kitose situacijose) būtų nustatyta jo galiojimo trukmė.

Jei pataisos būtų priimtos, jos įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 dienos.