– Perspektyviausiomis kapitalo rinkos dalyvėmis Lietuvoje yra laikomos valstybės valdomos energetikos bendrovės. Kas labiausiai lemia tokių įmonių patrauklumą finansiniams investuotojams?

– Valstybės valdomų bendrovių, kurios turi potencialą tapti kapitalo rinkos flagmanais, yra ir energetikos, ir susisiekimo sektoriuje. Energetikos bendrovės yra dažniau minimos dėl to, kad jos yra geriau pasirengusios plačiau atverti duris finansiniams investuotojams. Susisiekimo sektoriaus įmonėms reikėtų dar nemažai nuveikti įmonių valdymo, atskaitingumo srityse.

Tam yra objektyvių priežasčių. Žiūrint į energetikos sektorių, galima matyti, kad didžioji dalis bendrovių jau yra listinguojamos biržoje, tik jų laisvųjų akcijų dalis yra labai maža. Jos teikia reguliarias finansines ataskaitas, skelbia esminius įvykius, turi labai profesionalius vadovus, nepriklausomus stebėtojų tarybos ar valdybos narius, verslo struktūra yra pakankamai aiški, o tai yra labai svarbu investuotojams. Bet yra dar ir namų darbų, yra keletas labai svarbių aspektų, atvirų klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti, norint pasiūlyti daugiau akcijų finansiniams investuotojams.

– Ko dar trūksta, kad tos įmonės taptų sėkmingomis kapitalo rinkos dalyvėmis?

Investuotojai infrastruktūrines bendroves, kurių pagrindinis akcininkas yra valstybė, vertina kaip žemos rizikos ilgalaikę investiciją. Jie galbūt labai nesitiki didelės grąžos, tačiau tikisi stabilumo. Todėl, jei yra sunkiai prognozuojami, nenuoseklūs pagrindinio akcininko ar to sektoriaus reguliatoriaus sprendimai, aišku, kad jie didina investavimo į tokias bendroves riziką. Tuomet investuotojai arba išvis nepatiki lėšų tokioms įmonėms, arba tikisi daug didesnės grąžos.

Būtent nuoseklus, subalansuotas energetikos įmonių reguliavimas yra ypač svarbi prielaida išlaikant jau esamus finansinius investuotojus – juolab tikintis pritraukti rimtų finansinių investuotojų iš Lietuvos ir užsienio. Pensijų, investiciniai fondai, draudimo bendrovės tiesiog neinvestuos į tokią bendrovę, kurios EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją – LRT.lt) dėl reguliatoriaus sprendimų gali, pavyzdžiui, sumažėti perpus.

Taip pat svarbi yra dividendų politika. Egzistuoja normali, civilizuota tarptautinė praktika, kad įmonės, iš kurių tikimasi ne spartaus augimo, bet stabiliai generuojamo pinigų srauto, turėtų turėti suformuotą ir paskelbtą aiškią dividendų politiką.

Šios stabilios reguliacinės aplinkos ir aiškios dividendų politikos reikia ne tik finansiniams investuotojams. Jos reikia ir pačioms įmonėms bei valstybei, kad galėtų prognozuoti, kokie bus pinigų srautai, kokios bus pajamos tiek įmonei, tiek į biudžetą.

– Užsiminėte apie sprendimus, reguliavimą, lemiančius tų įmonių veiklos stabilumą. Turbūt šiuo atveju nemenkas yra valdžios vaidmuo. Keičiantis valdžioms, politika, verslo reguliavimas turėtų išlikti labai stabilūs?

– Verslas ir gyventojai visada sutiks, kad kuo yra stabilesnė aplinka, tuo lengviau yra priimti sprendimus, ypač investicinius.

Reguliavimo srityje turėtų būti reguliavimo laikotarpiai ir stabilumas to laikotarpio rėmuose. Žinoma, ateina laikas, kai sprendimus reikia peržiūrėti, nes pasaulis nestovi vietoje, keičiasi sąlygos, ir į jas reikia atsižvelgti. Tačiau tai, kad,  likus mėnesiui ar keliems iki naujų metų pradžios, viskas apsiverčia aukštyn kojomis, niekam nėra naudinga. Nei įmonėms, nei valstybei kaip akcininkei, nei finansiniams investuotojams.

– O kas lėmė tai, kad Lietuvos kapitalo rinka yra tokia negyvybinga? Kaip ją paveiktų didesnės valstybės valdomų įmonių akcijų dalies kotiravimas biržose?

– Galime pasižiūrėti į mums istoriškai artimiausią Centrinės ir Rytų Europos regioną. Visi pradėjome nuo nulio, tačiau Lenkija ir Rumunija yra išsiveržusios į priekį. Žinoma, rinkos kapitalizacijos dydis neveltui yra matuojamas santykyje su bendruoju vidaus produktu (BVP). Negalime dėti lygybės ženklo tarp Lietuvos ir Lenkijos ekonomikos, tad negalėtume aritmetiškai dėti lygybės ženklo ir tarp rinkų. Bet, vertinant santykinai, rinkos kapitalizacija turėtų būti 30-50 proc.  BVP. Lenkijoje santykis toks ir yra, o Rumunija jį palaipsniui augina.  Jų pavyzdys rodo, kad reikia bent kelių flagmanų, kurie kaip lokomotyvas gali paskui save patraukti visą rinką.

Lenkijoje, Rumunijoje būtent valstybės valdomos įmonės tapo tais flagmanais. Valstybė yra labai geras stabilumo ir saugumo garantas, o stambios įmonės, jei jose gerai sudėlioti valdymo, dividendų principai, geba tapti traukos centrais, į kurias ateina tiek vietinės, tiek užsienio lėšos, ir taip užsisuka visas kapitalo rinkos ratas.

Lietuvoje, galima sakyti, istoriškai mes ėjome ta linkme, tačiau mūsų didieji rinkos flagmanai pateko į strateginių investuotojų rankas.

– Kodėl tuomet, jūsų manymu, nesiryžtama didinti valstybės valdomų įmonių per biržą parduodamų akcijų dalies?

– Tai yra politinis sprendimas. Politiniai sprendimai yra priimami sunkiai.

Galbūt šią situaciją dar apsunkina supratimo apie kapitalo rinką, jos veikimo mechanizmą, naudą trūkumas politiniuose sluoksniuose. Manau, kad tiek rinkos profesionalų, tiek ekonomistų vaidmuo yra svarbus tą aiškinant ir padedant politikams priimti teisingus sprendimus.

– O ar „Leo LT“ nesėkmė arba tai, kad ne taip seniai valstybė iš „Gazprom“ nupirko „Lietuvos dujų“ akcijas, galėtų turėti įtakos ryžto trūkumui padidinti valstybės valdomų energetikos įmonių akcijų biržoje skaičių?

– Paralelių su „Leo LT“ vesti nenorėčiau, nes tai buvo kitas kontekstas. Nelabai dėkinga užsiimti svarstymais ir spėlionėmis, kas būtų, jeigu būtų.

O į tai, kad dar neseniai nupirktos akcijos iš „Gazprom“, kaip tik galima žiūrėti kaip į galimybę. Valstybė dabar gali priimti sprendimą, koks akcijų kiekis jai užtikrina komfortą, ir tuomet, atvertus švarų įmonės istorijos lapą ir turint aiškią strategiją, kaip pinigai bus panaudoti, kokią grąžą gaus investuotojai, galima eiti pas investuotojus.

Yra trys alternatyvos, kaip akcijų dalies išplatinimą būtų galima realizuoti. Valstybei nusprendus parduoti savo turimas akcijas, pinigai atitenka valstybei. Tačiau, jei įmonė turi labai stambių projektų arba nori vykdyti įsigijimus ir tam reikia naujų lėšų, galima išplatinti akcijų emisiją. Tada valstybės turimų akcijų dalis įmonėje sumažėja, ir pinigai už išplatintą akcijų emisiją atitenka įmonei. Trečias būdas yra kombinuotas, kai esami akcininkai parduoda dalį savo akcijų bei išleidžiama nauja emisija. Nuo poreikių priklauso, koks būdas turėtų būti pasirenkamas.

– Panašu, kad kartais akcijų kotiravimas biržoje valdžios yra gretinamas su privatizacija. Ar ši baimė pagrįsta? Kuo skiriasi finansinis, privatus investuotojas nuo strateginio?

– Nuo istorijos labai sunku atsiriboti. Tačiau valstybės turto ar nuosavybės pardavimas per biržą yra pats skaidriausiais būdas. Negali nei vokelio nešti niekam, nei susitarti. Visiems sudaromos vienodos sąlygos ir taip užtikrinamas proceso skaidrumas.

Strateginis investuotojas ateina ne tik su pinigais, bet ir su savo „know-how“, technologijomis, tuo metu finansiniai investuotojai daro finansinę injekciją. Jie gali dalyvauti įmonės valdyme per valdybas, tačiau jie yra mažiau įsitraukę į kasdienę įmonės veiklą. Strateginis investuotojas dažnai nori kontrolės, todėl energetinių įmonių atveju geresnė išeitis yra finansinis investuotojas, nes tuomet valstybė išlaiko šių įmonių kontrolę.

– Ypač pastaruoju metu, kalbant apie žemės ar bet ko pardavimą užsieniečiams, baiminamasi pirkėjų iš Rytų. Kai akcijos yra parduodamos biržoje, reikia papildomų saugiklių ar pakanka to, kad valstybė pasiliktų kontrolę užtikrinančią akcijų dalį?

– Vyriausybė savo rankose turi išlaikyti tiek akcijų, kiek, jos manymu, yra būtina, norint turėti pilną sprendimų priėmimo laisvę.

Svarbu paminėti, kad kapitalo rinkoje investicijų iš Rytų lygmuo yra absoliučiai niekinis. Istoriškai jų niekada nebuvo daug. Būtent finansų rinkoje lėšos iš mūsų Rytų kaimynų neateina. Ankstesni bendrovių akcijų platinimai (IPO) parodė, kad daugiausia pritraukiama investuotojų iš Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, germaniškų šalių, Jungtinių Amerikos Valstijų.

– Jau minėjote Lenkijos ir Rumunijos sėkmės istorijas. Ar jos grįstos didesnio skaičiaus valstybės valdomų įmonių akcijų kotiravimu biržoje?

– Būtent valstybės valdomų įmonių akcijų pardavimu grįstos Lenkijos, Rumunijos sėkmės istorijos. Išplatintas 20-30 proc. akcijų skaičius pritraukia pirmiausiai vietinius fondus, tuomet į likvidžias akcijas užsimano investuoti užsienio investuotojai. Taip „užsikuria“ rinkos mechanizmas, atsiranda ir daugiau privačių bendrovių, kurios nori ateiti į rinką ir pritraukti daugiau lėšų.

Rumunijoje į kapitalo rinką atėjo daugiausiai valstybės valdomų energetikos bendrovių. Lenkijoje taip pat vieni didžiausių istorijoje viešųjų akcijų platinimai buvo būtent energetikos bendrovių. Tačiau ypač Lenkijoje ir telekomunikacijų, susisiekimo įmonės sėkmingai žengė į rinką.