Skandinavijoje – slidu

Sudėtingomis žiemiško klimato sąlygomis V.Milius ir A.Bubinas elektromobiliu „Peugeot e-Traveller“ sėkmingai įveikė visą suplanuotą 5 000 km maršrutą.

Oficialiai bus užfiksuotas ir pirmasis greičiausios kelionės aplink Baltijos jūrą elektromobiliu rekordas – 110 valandų.

Bendražygiai, iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., pripažino nesitikėję lengvos kelionės: sudėtingiausia buvo važiuoti per Suomiją ir Švediją. Skandinavijoje keliai buvo labai slidūs – neatsitiktinai visi vietos vairuotojai naudoja dygliuotąsias padangas.

Iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., bendražygiai sėkmingai įveikė 5 000 km.

Lietuviai jų negalėjo rinktis dėl kitose šalyse taikomų apribojimų, todėl judėdami į šiaurę privalėjo išlikti ypač budrūs.

Padėjo ir ankstesnė patirtis – pernai šie keliautojai elektromobiliu „Peugeot e-Expert“ įveikė 1 500 km maršrutą nuo Laplandijos iki Vilniaus.

Staigmena: lietuviai, vairuodami elektrinį keleivinį mikroautobusą, stebino ne vieną užsienio vairuotoją. / velocita.lt nuotr.

Kaupė informaciją

V.Milius pažymėjo, kad pagrindinis tikslas buvo ne užfiksuoti naują rekordą, o surinkti informaciją, kuria vėliau galėtų pasidalyti su ilgesnes keliones planuojančiais elektromobilių entuziastais.

Anot keliautojo, visos informacijos internete rasti tiesiog neįmanoma ir netgi anksčiau jų sukauptos žinios važiuojant per aštuonias skirtingas šalis ne visais atvejais leido išvengti nesusipratimų.

Profesionalus vairuotojas atkreipė dėmesį į tai, kad, ruošiantis į panašias ar netgi trumpesnes keliones, reikėtų gerai žinoti tikrąsias savo elektromobilio galimybes.

Pavyzdžiui, keleivinio modelio elektromobilyje „Peugeot e-Traveller“ sumontuotą 75 kWh talpos bateriją keliautojai kiekvieną kartą įkraudavo maždaug iki 80 proc. ir su tokiomis energijos atsargomis nukakdavo apie 200 km. Įskaičiavus sustojimą įkrauti, filmuoti ir buities reikalams, vidutinis kelionės greitis siekė 45 km/val.

„Elektromobilio vairavimas yra kiek kitoks nei įprasto automobilio. Nori to ar ne, vis tiek turi dažniau stoti ir šiek tiek pailsėti, nes baterijos įkrovimas trunka nuo 45 minučių iki vienos valandos. Įveikiamas atstumas taip pat nėra nekintamas rodiklis, nes įtakos turi greitis, aplinkos temperatūra ir netgi vėjas – Danijoje jis buvo itin stiprus“, – kalbėjo pašnekovas.

Dalydamasis patirtimi, V.Milius pridūrė: ieškant įkrovimo stotelių neužtenka vien tik žinoti jų buvimo vietas. Svarbu įsitikinti, kad stotelės veikia, taip pat, norint kuo mažiau laiko praleisti laukiant, kol įsikraus baterija, papildomai vertėtų pasidomėti ir maksimalia įkrovimo galia. Pagal tai keliautojai ir planavo sustojimus.

Tebeplečia infrastruktūrą

Daugelyje šalių automobilių įkrovimo stotelės įrengtos ten, kur jau yra tam tikra infrastruktūra – degalinės, parduotuvės ir restoranai.

V.Milių maloniai nustebino tai, kad daugeliu atvejų rengiama ne viena stotelė.

Labiausiai išsiskyrė Danija: atvažiavę į numatytą vietą, keliautojai neretai pamatydavo 20 naujų stotelių. Per visą kelionę jie naudojosi tik greitojo įkrovimo stotelėmis, kurių įkrovimo galia 100 kW.

Infrastruktūra: automobilių įkrovimo stotelių šalyse aplink Baltiją – vis daugiau. / velocita.lt nuotr.

„Prie įkrovimo stotelių nustebinome ne vieną elektromobilio vairuotoją – žmonės nesitikėjo pamatyti mikroautobusą, turbūt pamanydavo, kad ne ten pataikėme, ir tik mums prisijungus suprasdavo, kad keleivinis „Peugeot“ tikrai varomas elektra. Tai vis dar retas atvejis, nors lengvuosius automobilius vairuojančių taksistų netrūksta“, – prisimindamas aplinkinių reakciją juokėsi keliautojas.

Taisyklės – skirtingos

Įkrovimo kainos, anot V.Miliaus, labai įvairios. Taip pat skiriasi ir jų nustatymo metodai – vienur skaičiuojamos energijos kilovatvalandės, kitur fiksuojamas prisijungimo laikas, o tam tikrais atvejais mokama už prisijungimo sesiją. Tuomet žiūrima ne į įkrovimo trukmę ar energijos kiekį, o nuskaičiuojama fiksuota suma.

„Mokėjimo būdai irgi skiriasi – vienur reikalaujama programėlės, kitur užtenka nuskaityti QR kodą, tarkime, Lenkijoje teko mokėti ir degalinėje. Skirtingi operatoriai nustato savas taisykles, todėl sumaišties netrūksta. Stengėmės naudotis tais tinklais, prie kurių prisijungti buvo lengviausia, o stotelių pakeliui – pakankamai daug“, – įkrovimo paslaugų subtilybes atskleidė keliautojas.

V.Milius juokavo, kad, kitaip nei maisto produktai ar degalai, elektra Lenkijos viešosiose automobilių įkrovimo stotelėse anaiptol nėra pigi.

Ilgesnėje išvykoje numatyti elektros išlaidas, pasak pašnekovo, apskritai sunkiai įmanoma – net ir naudojantis to paties operatoriaus tinklu kainos gali smarkiai skirtis.

Važiuodami aplink Baltijos jūrą, rekordo autoriai fiksavo įkrovimo kainas, visos kelionės vidurkis už kilovatvalandę siekė 50 centų.