Vilniaus gimnazijos mokytojas: premjeras žemina mokytojus, o tėvai peržengia ribas

  • Teksto dydis:

Nors švietimas laikomas pagrindiniu šalies prioritetu, o diskusijos apie tai girdimos nuolat, kasdienybė Lietuvos mokykloje šiandien – niūri. Mokytojai tikina, kad įtampa, visuomenės spaudimas, patyčios ir menki atlyginimai šį darbą paverčia savanorių entuziastų profesija.

Mūsų švietimo lygis katastrofiškas – dažniausiai girdimas šios sistemos apibūdinimas. „Turi būti įvykdyta švietimo revoliucija“, – teigia profesorius A. Bumblauskas.

Kiek revoliucijų išgyveno Lietuvos mokykla, jau niekas nesuskaičiuos. Kaip moko istorija – revoliucijos yra griaunančioji, bet ne kuriančioji jėga. Ar reikia mokyklai dar vienos revoliucijos?

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Genė Remeikienė įsitikinusi, kad šiandien mokytojas mokykloje nesijaučia saugus.

„Mokytoją moko, kas tik nori: tėvai, verslininkai, politikai. Mokytojas negali pats savęs apginti, nėra sistemos, kad jis galėtų. Be to, tai labai priklauso nuo mokyklos vadovybės“, – įsitikinusi pašnekovė.

Jos teigimu, jei mokyklos direktorius viešina, kelia problemas ir jas bendrai sprendžia, mokytojas jaučiasi išgirstas, tačiau esama daug atvejų, kai nesklandumus stengiamasi paslėpti, nes mokykla turi būti ideali ir joje neturi būti problemų.

„O mes žinome, kad klesti patyčios, kad vaikai labai serga depresija, kad kiekvienais metais 30–60 jaunų žmonių nusižudo. Aš ir pati dirbu didžiausioje Lietuvos progimnazijoje, mokinių šiemet – 1700, o mokykla pritaikyta 850 mokinių. Ar galite įsivaizduoti, koks tai fabrikas? Bet kuris psichologas pasakys, kad jeigu žmogui nėra erdvės, savaime kyla agresija“, – atkreipia dėmesį G. Remeikienė.

Mokytojos įsitikinimu, mokykloje patyčios itin klesti ir čia nepadės jokios, kaip pati sako, iš viršaus nuleistos programos ar mokymai. „Tai yra tik pinigų metimas į balą. Kodėl Estija, tik atgavusi nepriklausomybę, iš karto atsisuko į Suomiją, į pačią pažangiausią švietimo sistemą? Šalis metė visas jėgas mažinti socialinę atskirtį būtent tarp vaikų, tarp mokyklų: kur neturtingesnė mokykla, ten daugiau lėšų skiria“, – pavyzdžiu dalinasi Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja.

Vilniaus Taikos progimnazijos etikos ir istorijos mokytojas Algis Bitautas sutinka, kad dabartinėje visuomenėje mokytojas neturi tokio autoriteto, koks jis turėtų būti. „Puikiausias pavyzdys – mūsų tarpukario istorija, kai mokytojas buvo gerbiamas visų. Pats skaudžiausias dalykas, apie kurį diskutavo ir politikai, – atlyginimo klausimas. Premjeras viešai pasako, kad pirmiausiai duokite rezultatus, tada galvosime, galbūt jums pakelsime algas. Parodo, kad jūs, mokytojai, pabūkite savo vietoje“, – kalba A. Bitautas.

Jis taip pat pritaria, kad mokytojai jaučia didžiulį visuomenės spaudimą. „Turbūt nesurastume kitos specialybės, kur būtų tiek daug mokytojų, kaip reikia dirbti. Tėvai šiuo metu taip pat vaidina didelį vaidmenį ugdymo procese. Aš pritariu, kad tėvai turėtų įsijungti, dalyvauti, bet – ne tokiais mastais ir ne taip, kai tai daroma šiuo metu. Juk mes neiname pas gydytoją ir nesakome jam, kaip jis turi operuoti. Manau, kad šiuo metu yra šiek tiek peržengtos ribos, ir tie dalykai ateina net iki aukštųjų mokyklų“, – pastebi etikos ir istorijos mokytojas.

Dar viena problema, pasak jo, – kartų nesusikalbėjimas. „Vėlgi laisvės mokytojui nėra palikta. Juk mokytojai yra puikūs specialistai ir galėtų atsižvelgti į tai, kas šiuo metu aktualu. Dirbu progimnazijoje pagal 2008 metų programas. Vaikai, su kuriais dirbu, gimę vėliau, nei priimtos tos programos, ir jas priėmė vyresnės kartos žmonės“, – dėmesį atkreipia A. Bitautas.

Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja Elzė Vareikytė, apibendrindama mokyklose dirbančių žmonių patirtis, teigia, kad mokytojai mokyklose jaučiasi skirtingai.

„Jei esi klasėje, negali nejausti laimės, kai matai, kad vaikai gali kaifuoti dėl tavo pamokos turinio, kad tau pavyksta kažką sudėlioti, arba kai jie ateina ir sako: aš supratau. Santykiai su kolegomis, mokytojo specialybės prestižo klausimas, globalus mokytojų tinklas, nuolatinės naujovės, pastangos viską suspėti galbūt sukuria mokytojui daug įtampos. Mokytojui šiandien trūksta pagalbos, kažko, kas padėtų jam tobulėti“, – mano E. Vareikytė.

Tam pritaria ir Vilniaus Taikos progimnazijoje dirbantis A. Bitautas. Jo teigimu, šiuo metu mokytojams organizuojama daug beverčių seminarų.

„Pristeigta daugybė įvairių švietimo įstaigų, aš jas visas uždaryčiau. Jos gauna didelį finansavimą, o vėliau sakoma: švietimui skiriamos didelės lėšos. Taip, bet pažiūrėkime, kur tos lėšos nusėda – į visokius ugdymo plėtotės centrus, įvairias kitas antrines veiklas. Jų organizuojami seminarai yra betiksliai. Dar už juos ir iš mokytojo krepšelio lėšų reikia sumokėti. Galbūt mokytojams labiau reikėtų atnaujinti dalyko žinias“, – pastebi pašnekovas.

Visa diskusija apie šiandieninę mokytojų situaciją – laidoje „Nes man tai rūpi“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ausra

ausra portretas
Mokytojai mokinkite taip, kad nereikėtų papildomų pamokų už pinigus ir būsit gerbiami

R

R portretas
Manyčiau , kad reikia visiems tobulinti žinias tame tarpe ir mokytojams, o ne vien dirbti pagal senas programas!

:)

:) portretas
Kokios mokytojų algos Estijoje?
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių