XIX a. pabaigoje Vakarų visuomenė suprato, kad mada nėra tik įnoringų poniučių kaprizų rezultatas – naujieji laikai reikalavo ne tik naujoviško mąstymo, bet ir naujoviškų drabužių, tinkamų bėgti koja kojon su spėriai šuoliuojančiu gyvenimu. Nors požiūris į madą kaip į nerimtą, nesolidų ir netgi nelabai protingą užsiėmimą išliko iki pat XXI a. pradžios, mados reiškinio refleksija tapo vis dažnesne įvairių mokslininkų veikla.