Tai buvo tolimi tolimi 1938–1939 metai. Buvau septynerių aštuonerių metų vyras, ir pirma mintis pabudus gražų vasaros rytą – kuo greičiau lėkti į netoliese plytintį gražųjį Veiviržo slėnį, kur klebono piemuo, mokėjęs daug pasakų, ganė karvių bandą, kur per dieną daugybę kartų galėjome maudytis negiliame upelyje arba žaisti įvairiausius žaidimus slėnio atšlaitėse.