Vyriausybė pagaliau suprato, kad prieš du mėnesius Seimui teiktas kitų metų biudžeto projektas ir jį grindžiančios ekonominės prognozės buvo nerealistiškos. Nors daug kas Lietuvoje jau tuomet sakė, kad prognozuojami ekonomikos rodikliai ir su jais susietas biudžeto pajamų planas - pernelyg optimistiniai.

Toks pavėluotas, likus vos trims savaitėms iki biudžeto priėmimo datos valdininkų ir jų patarėjų realybės suvokimas sukėlė sumaištį valdančiosios koalicijos politikų galvose. Kilo banga populistinių ir absurdiškų pasiūlymų, kaip užkaišioti trečdaliu padidėjusią biudžeto skylę.

Pasirodo, valdančiosios koalicijos politikai nesidomi tuo, ką apie pasaulio ekonomikos problemas rašo Lietuvos bei užsienio specialistai ir pasitiki vien tik Finansų ministerijos orakulais.  O šie kažkodėl tikėjosi, kad Lietuva stebuklingai išvengs kelių bankrutuojančių euro zonos valstybių sukeltos ekonominės ir finansinės audros.

Atrodo, kad niekas šioje Vyriausybėje nesupranta kokia krizė siaučia pasaulyje - kodėl ji kilo, kiek ji gali trukti ir ką reikėtų daryti norint ją įveikti. Net viena labiausiai kompetentingų Vyriausybės narių - finansų ministrė - stebisi vis besikeičiančiais ES valstybių vadovų vertinimais ir laukia kokių nors stebuklingų šių politikų sprendimų. Sprendžiant iš praėjusią savaitę vykusio šių vadovų susitikimo rezultatų, tokie lūkesčiai - visiškai nepagrįsti. Todėl vertinti pasaulio bei Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir laiku priimti tinkamus sprendimus reikia patiems.

Kita vertus, šį biudžetinį chaosą Vyriausybėje ir Seime, o taip pat dalinai ir patį biudžeto deficitą lėmė šios Vyriausybės trijų metų veiklos klaidos ir nepadaryti darbai.

Tik nesuprantant to, kas vyksta pasaulyje, galima buvo išdrįsti skolintis tarptautinėse finansų rinkose. Jeigu jose ir įmanoma pasiskolinti, tai tik už beprotiškai aukštas palūkanas. Tai ir daro mūsų “didvyriška” Vyriausybė. Per trejus metus ji pasiskolino beveik dvidešimt penkis milijardus litų, mokėdama vidutiniškai daugiau kaip šešis procentus metinių palūkanų.

Labai nesudėtinga paskaičiuoti, kad pradedant kitais metais, vienas procentinis palūkanų punktas, pasiskolinus tokią sumą, biudžetui, o tai reiškia mums visiems, kainuos apie du šimtus penkiasdešimt milijonų litų per metus.

Taigi, jau seniai buvo būtina skolintis iš kitų šaltinių ir mokėti mažesnes - bent trimis procentiniais punktais - palūkanas. Tokiu atveju kitais metais biudžeto išlaidos būtų mažesnės bent septyniais šimtais milijonų litų ir nereikėtų desperatiškai ieškoti, iš kur gauti lėšų, norint atstatyti pensijas į buvusį lygį.

Kita klaida - visiškai nevykęs būsto renovavimo modelis, neleidęs išsaugoti kelias dešimtis tūkstančių darbo vietų daugiau kaip 50 proc. per dvejus metus smukusiame statybų sektoriuje. Dalis statybininkų nebūtų emigravę, kitiems nebūtų reikėję mokėti nedarbo pašalpų. Maža to, į biudžetą būtų patekę daugiau kaip keturi šimtai milijonų litų pajamų kasmet. Taigi, tiek arba dar daugiau būtų sumažėjęs ir kitų metų biudžeto deficitas.

Dar vienas nepadarytas Vyriausybės darbas - beveik nevykdoma ekonominė viešojo sektoriaus pertvarka. Nei socialinės apsaugos, nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valstybės valdymo reforma nedavė beveik jokio ekonominio efekto. O tai, kukliais ir preliminariais vertinimais, galėjo padėti mums visiems sutaupyti ir tuo pačiu sumažinti biudžeto deficitą dar bent puse milijardo litų.

Šiemet paskelbta kova su šešėliu taip pat vyksta daugiau viešųjų ryšių, o ne kontrabandos, nelegalaus darbo ir turgaus prekeivių fronte. Šios kovos rezultatus iliustruoja ir skaičiai. Per dešimt šių metų mėnesių pajamų iš akcizų (valstybės nustatyti alkoholio, degalų, tabako gaminių apyvartos mokesčiai) surinkta dviem šimtais milijonais litų mažiau, negu planuota. Vyriausybei pasisekė, kad tiek, kiek nesurinkta akcizų, viršytas pridėtinės vertės mokesčio surinkimo planas. Tačiau tai daugiausiai lėmė beveik visus metus didėjusios kainos.

Tiesą sakant, didžiausias pokytis Finansų ministerijos prognozėse, lyginant su skelbtomis rugsėjo mėnesį ir yra susijęs su kainomis. Skaičiuojant to meto kainomis, kitais metais BVP didės ne 9 proc., kaip buvo tikėtasi anksčiau, o net tris kartus lėčiau - viso labo 3 proc.

Kitaip tariant, Vyriausybė nebesitiki, kad ir kitais metais biudžeto pajamas didins mūsų visų mokami infliaciniai (dėl išaugusių kainų) mokesčiai. Gal būt todėl Vyriausybė ir siūlė kompensuoti šiuos biudžeto nuostolius padidinant PVM tarifą dviem procentiniais punktais? Gal to padaryti ir nepavyks, bet, atrodo, kad bent jau elektros kaina bus padidinta - vis šis tas!

Taigi, kukliais skaičiavimais, jeigu Vyriausybė būtų supratusi, kokia krizė siaučia pasaulyje ir nepuolusi - kaip plikas kvailys į dilgėlyną - skolintis finansų rinkose, pradėjusi masinę būsto renovaciją ir realiai įvykdžiusi viešojo sektoriaus pertvarką, biudžeto deficitas kitais metais būtų mažesnis bent jau pusantro milijardo litų.

Tai nereiškia, kad nėra kitų šaltinių didinti pajamas į biudžetą ir mažinti jo deficitą. Tačiau čia minėti - vieni akivaizdžiausių. Ir tik juos išnaudojus ir esant būtinybei dar labiau mažinti biudžeto deficitą, galima būti kalbėti apie mokesčių didinimą ar naujų įvedimą.

Tačiau prieš tai reikėtų išspręsti dar vieną nedidelę problemą. Mokesčių mokėjimo ir atsakomybės pavyzdį mums visiems turėtų rodyti patys politikai.

Gal Seimo kanceliarija ar Mokesčių inspekcija galėtų paskelbti kiek gyventojų pajamų mokesčių sumokėjo kiekvienas Seimo narys dėl to, kad naudojasi tarnybiniu automobiliu privatiems poreikiams ir lengvatinėmis (žemesnėmis nei rinkos kainomis) būsto nuomos sąlygomis? Tai taip vadinamasis pajamų natūra mokestis, kurio taikymą išplėtė valdančiosios koalicijos politikai pirmosios „naktinės“ mokesčių reformos metu ir kurio nuostatos įsigaliojo jau prieš dvejus su puse metų.

Taip pat būtų įdomu sužinoti ir Konstitucinio Teismo nuomonę ar Seimas, neįvykdęs šio teismo sprendimo dėl būtinybės apibrėžti šios institucijos darbo tvarką, įskaitant naudojimąsi atostogomis, pats yra teisėtas. Galbūt visi Seimo sprendimai, taikomi mums, Lietuvos piliečiams, įskaitant prievoles mokėti mokesčius, teisine ir moraline prasme yra niekiniai ir todėl taip sunku mus visus įtikinti, kad mokėti mokesčius ir prisidėti prie biudžeto deficito mažinimo yra visų mūsų pareiga?

Tokiame politikų klaidų, nepadarytų darbų, asmeninės atsakomybės stokos ir besiribojančių su idiotizmu mokestinių pasiūlymų kontekste norisi pritarti šūkiui, kuris praėjusį šeštadienį buvo užrašytas ant vieno iš protestavusiųjų prie Vyriausybės plakatų - “Užsikiškite biudžeto skyles patys!”