Vaikai ir internetas: kada uždegti raudoną šviesą

Informacinių technologijų ekspertas, Kauno gimnazijos mokytojas Andrius Strazdauskas atviras – internetas nėra pūkuotas padaras, kur galima daryti viską. Apie internete kylančias grėsmes, socialinę inžineriją, kritinį mąstymą ir dirbtinį intelektą jis moko 5–11 klasių moksleivius.

„Mano darbas yra padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonas šviesas“, – teigia mokytojas. Naršantiems internete jis primena: „Čia svarbiausia – kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.“

– Kada derėtų pradėti su vaikais kalbėti apie internetą? Juk dabar vaikai jau nuo kelerių metų juo naudojasi, tačiau tikriausiai iki galo dar nesupranta, kas tai yra.

– Sakyčiau, kad internetą jie priima natūraliai. Pradžioje, kol internetas vaikams tėra žaislas, reikėtų suformuoti saugią aplinką, kuri leistų internete veikti net ir iki galo nesuprantant, kas tai yra. Kai internetą vaikas pradeda naudoti darbo tikslams, laisvės atsiranda daugiau, todėl reikia ir daugiau suvokimo, kas yra gerai, o kas – blogai.

– Vis dažniau naudojama frazė „internetinis saugumas“. Kas tai yra ir apie kokias grėsmes kalbame?

– Kai kalbu apie internetą ir saugumą, dažnai kyla asociacija su eismu. Mes esame jo dalyviai – galbūt pėstieji ar dviratininkai, galbūt vairuotojai. Eisme egzistuoja tam tikros taisyklės, kurios leidžia suprasti, kas vyksta aplink, ir nepapulti į bėdą. Internete taisyklių nėra, tačiau yra gerosios praktikos. Vaikams reikia įdiegti suvokimą apie pavojingas situacijas. Kaip, priėjęs prie perėjos, turiu apsidairyti, taip ir internete – jei kas nors paprašo atsiųsti namų adresą ar slaptažodį – galvoje turėtų užsidegti raudona šviesa.

Dabar daugiausia rizikuojame savo kompiuteriu, jo duomenimis ar feisbuko profiliu, o ateityje vis dažniau rizikuosime savo santaupomis.

Pavojų yra daug ir skirtingų. Nuo virusų, kenkėjiškų programų iki socialinės inžinerijos, kai kas nors apsimeta tuo, kuo nėra. Naudojant tam tikras technikas, galima sužinoti, ar šiuo metu esi namuose ir apvogti, kartu tai gali privesti ir prie pinigų išviliojimo ar žmogaus pagrobimo. Jeigu kriptovaliutos prigis kaip atsiskaitymo priemonė, saugumas taps dar aktualesnis. Pavogti kriptovaliutą iš nesisaugančio žmogaus bus lengva, o surasti ją pavogusį – beveik neįmanoma. Dabar daugiausia rizikuojame savo kompiuteriu, jo duomenimis ar feisbuko profiliu, o ateityje vis dažniau rizikuosime savo santaupomis.

– Ką apie saugumą internete reikėtų žinoti tėvams? Pats, kaip mokytojas ir tėtis, ar palaikote tam tikras programėles, kurios stebi, kokį turinį vaikai pasiekia? Galbūt yra kitų būdų prižiūrėti vaikų veiklą internete?

– Manyčiau, kad, iki vaikui sukaks 15–16 metų, tėvams būtina žinoti, ką jis veikia daro internete, o neturint stebėjimo programėlių, tai padaryti sunku. Nemanau, kad vaikams leisti naršyti internete yra saugu. Kaip mokytojas galiu pasakyti – vaikai internete daro tokių dalykų, apie kuriuos mes net žinoti nenorime. Visi vaikai turi polinkį būti vienaip ar kitaip įtraukti, nes internetas sukonstruotas būtent taip, kad naršydami jame praleistume kuo daugiau laiko. Tikriausiai ir patys pastebite, kad kartais po darbo naršydami telefone praleidžiame valandą. Sąmoningi suaugę žmonės gali tai pastebėti ir save kontroliuoti, bet vaikai šių įgūdžių dar neturi.

– Sunku įsivaizduoti, kad šiandienė karta, aktyviai kasdien besinaudojanti kompiuteriu, galėtų apie juos ko nors nežinoti. Atrodo, kad naudotis internetu jiems – įprasta praktika.

– Kad ir kaip būtų gaila, vaikai, užaugę su kompiuteriu, moka įjungti žaidimą, parašyti laišką, bet jie nelabai supranta, kaip ir kodėl tai vyksta. Mano kartos žmonės, kurie dirbti kompiuteriu mokėsi interneto pradžios ir plėtros laikais, tuos dalykus supranta giliau. Duosiu pavyzdį: mano tėvų ir senelių karta galėjo automobilį pataisyti garaže, aš šiek tiek suprantu, kas ir kur automobilyje yra, bet jau vargiai galiu ką nors suremontuoti pats, šiandienė karta, ko gero, jau vargiai žinos, kas slepiasi po automobilio variklio dangčiu, o būsimos kartos nemokės net ir vairuoti – juk automobilis tai daryti galės pats. Technologijos tobulėja, o mūsų supratimas, kaip jos veikia, mažėja. Ar tai gerai, ar blogai, sunku pasakyti, – taip tiesiog yra.

– Kalbant apie jaunesnius mokinius, kokius pagrindinius dalykus jiems  reikėtų žinoti?

– 5–6 klasės mokiniai dar naivūs ir vaikiški, o internetas jiems atrodo it pūkuotas padaras, kur galima daryti viską. Bandau išmušti iš po kojų tą naivumą. Kartą esu paklausęs, kas nutiktų, jei kažkas gatvėje sustotų ir pasiūlytų jiems saldainių. Vaikai atsakė, kad galbūt prieitų, o paskui pabėgtų. Bandau suprasti, ar jie juokauja, ar kalba rimtai, bet man tai kelia nerimą. Pakartosiu – mano darbas yra padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonas šviesas. Jei gauni iš draugo nuorodą, pirma reakcija turėtų būti jos nespausti, kol neįsitikinsi, kad ją tikrai siunčia draugas. Tai turi įaugti į raumenų atmintį.

– Vyresniųjų klasių mokiniai šiuos dalykus, ko gero, jau puikiai supranta. Galbūt jiems internete saugiau – dėl brandos, tam tikrų dalykų žinojimo?

– Su vyresniais mokiniais šnekame ne tik apie tai, kas yra juoda ar balta, bet ir apie tarpinius variantus, tokius kaip informacijos patikimumas. Čia standartinių ar šabloninių atsakymų nėra. Pavyzdžiui, neseniai su vaikais skaitėme pranešimą apie tai, kaip į Veneciją atplaukė delfinai. Bandėme išsiaiškinti, ar tai tiesa, ir radome straipsnių, kurie šį faktą paneigia. Šnekame apie tai, kokios savybės būtinos, kad nepasiklystume informacijos gausoje. Yra tam tikrų algoritmų – patikrinti autorių, portalo patikimumą, datą ir panašiai, tačiau, be viso to, būtinas kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.

– Dabar vis plačiau naudojamas dirbtinis intelektas. Ar jis kelia kokių nors grėsmių, o gal, atvirkščiai, stimuliuoja, yra naudingas?

– Kartu su mokiniais kalbėjome apie dirbtinį intelektą ir atradome tyrimą, kuris teigia, kad 2026 m., vos po dvejų metų, net 90 proc. turinio bus sugeneruota dirbtinio intelekto. Reikia suprasti, kad tokioje daugybėje  informacijos surasti faktų, kurie yra tikri, bus labai sudėtinga. Tačiau vaikams reikės su tuo gyventi, o mano pareiga yra parengti juos tam.

Dirbtinio intelekto atėjimas atima iš žmogaus poreikį ieškoti ir lyginti informaciją. Kai ko nors internete ieškome dabar, paprastai žiūrime bent kelis skirtingus puslapius, privalome mąstyti, išsirinkti, kas mums labiau patinka, kuris puslapis atrodo išsamesnis. Dirbtinis intelektas siūlo jau apibendrintą informaciją ir vietos kažką lyginti lieka vis mažiau. Po kurio laiko mąstymą galime visai pamiršti, todėl tapsime dar patiklesni ir pažeidžiamesni. Tai spąstai, į kuriuos dabartinės technologijos gali nuvesti.

Papasakosiu komišką nutikimą. Vieno susitikimo su mokytojais metu klausinėjome dirbtinio intelekto apie Jono Biliūno kūrinius. Gavome keisčiausių atsakymų, pavyzdžiui, kad J. Biliūnas parašė „Altorių šešėlyje“, o pagrindinis romano veikėjas buvo Kristijonas Donelaitis. Žinoma, tuomet tai sukėlė isterišką juoką, bet įsivaizduokite, jei vaikas pasitikės dirbtiniu intelektu 100 proc., kaip greitai jis gali nuklysti iki ganėtinai prastų situacijų.

– Pakalbėjome apie grėsmes, o kokios mūsų atsakomybės, pavyzdžiui, kalbant apie komunikaciją internete?

– Su šeštokais vyko serija veiklų, kur jie bandė patys sugalvoti virtualiosios komunikacijos etikos taisykles. Žinoma, svarbu nesikeikti, negražiai nekalbėti, neprasivardžiuoti, bet vis dėlto būtina ir suprasti, kur tu esi. Kaip ir normaliame gyvenime, priklausant nuo to, kokiame rate esame, skirtingai ir bendraujame. Su draugais gali būti ne visai formalus, o štai mokyklos bendrame sraute turi elgtis kitaip. Internetas nėra vientisas daiktas – skirtingų erdvių, kambarių jame daug. Tačiau dabartiniai mokiniai yra kovidinė karta, todėl daug supranta apie nuotolinį mokymą, patys susidūrė su etikos, mandagumo reikalaujančiomis situacijomis.

– Kaip jums atrodo, ar mūsų visuomenės suvokimas apie komunikaciją internete keičiasi? Ar dar yra kur pasitempti?

– Internetas yra vieta, kuri leidžia žmogui paslėpti savo tapatybę. Galiu pasivadinti slapyvardžiu ir nusimesti visas socialines normas, kurių reikalauja visuomenė, galiu keiktis, dergti kitus, būti nevaldomas ir nevaržomas. Kaip su tuo kovoti, nežinau, galbūt nuo vaikystės diegiant, kad internetas nėra galimybė tapti blogiausia savo versija. Galbūt tai labiau filosofinis klausimas – ar gali žmogus, nuslėpęs identitetą, išlikti socialiai atsakingas ar teisingas?

Užsienyje yra konceptas, kai ūkio daržovės parduodamos be pardavėjų: žmonės gali ateiti, pasiimti, ko reikia, nusipirkti prekių ir niekas to nekontroliuoja. Ar Lietuvos žmonės jau priaugo prie tokios apsipirkimo galimybės? Galbūt, tačiau tikriausiai ne visi suprastų tokį konceptą. Lenkiu link to, kad tai tam tikras visuomenės brandos klausimas – kiek mes suprantame bendravimo normas ir įstatymus net ir tada, kai niekas neverčia jų laikytis?



NAUJAUSI KOMENTARAI

pifas

pifas portretas
Vaiko rankose telefonas ir tai jau raudona sviesa.

Tokios

Tokios portretas
kloakos,kaip internetas,net LRT dar nesugebejo sukurti!

Ačiū

Ačiū portretas
Tikrai vertinga ir įdomi informacija.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių