- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
-
„CV, arba Kas aš esu”: teatro pradžiamokslis statistiniam lietuviui
Pastaraisiais metais teatre būta nemažai bandymų dekonstruoti ir suprasti kitokį – vaikštantį, geriantį ir valgantį šalia mūsų, pečiu besiremiantį į teatro žiūrovo socialinį burbulą, mažumėlę egzotišką, bet tuo pat metu jau ir savaime suprantamą, daugiau ar mažiau priimtiną – tokį, kokiam duodame nebylų savo pačių vidinį leidimą egzistuoti bendroje statistikoje.
Bene aiškiausiai šią misiją vykdė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre užgimę dokumentinio teatro bandymai – Jono Tertelio „Nežinoma žemė. Šalčia” mėgino demistifikuoti Šalčininkų krašto gyventojus, Manto Jančiausko „Dreamland” stengėsi įžiebti empatiją Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams; tuo tarpu Kamilė Gudmonaitė „Trans Trans Trance” (OKT) daugiau ar mažiau sėkmingai su aktorėmis ir žiūrovais ropštėsi per empatijos sieną, skiriančią heteronormatyvų sociumo suvokimą nuo LGBTQ+ spalvų bei atspalvių. Spektaklių temoms mėginant vis plėsti normalumo ribas, kiek primirštas liko šio normalumo epicentre užstrigęs ir papilkėjęs subjektas – statistinis lietuviškasis vienetas, niekaip neišsišokanti vidutinybė, nekvestionuojama socialinė norma.
Režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis spektaklyje pagal savo paties pjesę „CV, arba Kas aš esu” ėmėsi gilintis į šios normos genezę. 2016 metais LRT ir asociacijos LATGA organizuoto radijo dramaturgijos konkurso „Kviečia radijo teatras” pirmąją vietą laimėjusi pjesė kurį laiką monospektaklio pavidalu sėkmingai gyvavo radijo teatre, o šį sezoną teatre „Atviras ratas” transformavosi į sceninį pastatymą šešiems aktoriams. Pjesės veiksmas iš radijo bangų išsikrausto į stulpelinę diagramą primenančią scenografiją, kurioje nuo vaikystės bręsta statistinė asmenybė. Pirmajame monologe po medžiagine kauke veidą dengiantis aktorius Vaidotas Žitkus pažada spektakliui įsismarkavus atskleisti beveidžio pjesės herojaus tapatybę, tačiau intrigai užsimegzti nepavyksta – nuo pirmųjų akimirkų akivaizdu, jog po padidinamuoju stiklu „CV, arba Kas aš esu” bus pakištas lietuviškasis visuomenės vidurkis, kurio bent mažą dalį (su siaubu ar palengvėjimu) nesunkiai savyje gali apčiuopti kiekvienas žiūrovas.
Vienas kertinių J. Tertelio dramaturgijos bruožų – nuoseklus, nepretenzingas, abstrakcijų išvengiantis temos atskleidimas, leidžiantis žiūrovui be didesnio vargo apčiuopti atpažįstamus ir universalius medžiagos aspektus. „CV, arba Kas aš esu” nerodo nė menkiausios intencijos stulbinti nei raiškos inovacijomis, nei simbolių ir metaforų šaradomis. Spektaklis apie statistinį pilietį yra suprantamas statistiniam piliečiui, tad režisieriaus pasirinkti saugūs ėjimai išryškėja veikiau kaip privalumas, o ne trūkumas. J. Tertelis su aktorių komanda nesileidžia į provokacijas (tokiu būdu išvengdami paskutiniu metu paplitusio kūrėjų polinkio vien provokacija apipinti ir išteisinti tuščiavidurį spektaklių turinį), nebando žiūrovo prigauti ar priversti pasijusti nejaukiai. Tai – politkorektiškas, bet nuobodumo išvengiantis darbas, kurio raiškos paprastumas bei kliovimasis vien tarp teksto ir aktorių gimstančia natūralia dinamika turi potencialo į teatrą atvesti žiūrovą, pavargusį ar taip ir nepripratusį prie formų bei metaforų pertekliaus.
Bene geriausias tokio prieinamumo įrodymas – Rokiškio teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” žiūrovų prizas. Per trumpą laiką suvartojanti visą didžiųjų miestų teatrų produkcijos metinį koncentratą, Rokiškio publika tarsi lakmuso popierėlis atspindi tai, ko teatre pasigenda tasai mistinis paprastas žiūrovas. Iš formos įmantrybių išlaisvinta tema kelia tiek klausimų, kiek pati gali padiktuoti atsakymų, po spektaklio palikdama publiką optimistiškai meditacijai su giedra viltimi, kad „CV, arba Kas aš esu” statistika gali būti melas, o dainuoti gali ir tas, kuris neturi klausos. Buvimas statistikos dalimi čia – ne diagnozė, o proga savivokai: išgalvotas statistinis spektaklio lietuvis, dar vaikystėje gavęs esminę (ir trauminę) pamoką tylėti ir klausyti, nepraranda tikėjimo, jog visą socialinių rėmų primestą neteisybę įmanoma ištaisyti savo paties viduje. Tai, kas mažumėlę ciniškam, prie aršaus ir brutalaus teatro psichologizmo pripratusiam žiūrovui gali pasirodyti naivoka, paveikiai ir protingai atveria teatro galimybes žmogui, kuris, tariant paties kūrinio statistinio lietuvio žodžiais, jame buvęs porą kartų gyvenime.
„CV, arba Kas aš esu” – spektaklis žmonėms, įsitikinusiems, jog teatras iš žiūrovo primygtinai kažko reikalauja: aukštojo išsilavinimo, kantrybės, kultūrinio konteksto pažinimo ar pernelyg sunkiai iš kasdienės rutinos išvarvinamo laiko resursų.
J. Tertelio darbas žiūrovui suprantamai pateikia apdorotas ir išgrynintas idėjas, kurios, priešingai nei būtų galima tikėtis, tokiame kūrybiniame apdorojime nepavirsta primityviu pusfabrikačiu. Netekę pagrindinio, organiškiausio aktoriaus bruožo – fizinio veido, aktoriai puikiai susitvarko su užduotimi savo personažų veidus kurti kitais būdais. Šiuose veiduose žiūrovas geba apčiuopti kažką itin pažįstamo: nuo žmogaus iš artimos aplinkos ar statistinio piliečio iš troleibuso iki, geriausiu (ar blogiausiu?) atveju, dalelės savęs. Režisieriui su komanda pavyksta pažadinti empatiją tam, kas egzistuoja arčiausiai kiekvieno iš mūsų – nemaištaujančiam, neišsišokančiam lietuviui, bandančiam savarankiškai išnarplioti esminį kiekvieno individo klausimą. „CV, arba Kas aš esu” sąžiningai atlieka terapinę, pozityvią teatro misiją, artimu ir atpažįstamu tonu primindamas nepamiršti ne tik klausytis, bet ir išgirsti – visų pirma, save pačius.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kaune nuskambėjo Gatvės muzikos diena: liūtis žiūrovams – ne kliūtis2
Šeštadienį, gegužės 18 d., Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje įkurtose septyniose salose susirinko daugiau kaip 25 kolektyvai ir atlikėjai, nuo beatboxo ir jamo iki gyvu garsu lepinusio pankroko ar country roko atlikėjų, smuiko, akordeo...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone gegužės 22–26 d.
Gegužės 22 d. Kauno rajono muziejaus Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus: 16 val. tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ vakaras. Gegužės 23 d. Rokų laisvalaikio salė: 17.30 val. klasikinės muzikos ko...
-
Raudondvaryje šurmuliavo Šeimų šventė ir Muziejų naktis
Gegužės 11 d. susirinkusius į Raudondvario dvaro sodybą lepino ne tik puikus oras. Čia vyko ir Šeimų šventė, ir Muziejų nakties fiesta. Skaičiuojama, kad abiejuose renginiuose pabuvojo tūkstančiai žmonių, norintiems dalyvauti nemokam...
-
Nemuno pakrantės virs fantazijos, gamtos ir istorijos įkvėpto meno galerija
Iki pat kito savaitgalio Panemunės ir Šančių paplūdimiuose, Nemuno saloje, vyks Upės ir Žemės meno pleneras, kurio dalyviai iš natūralių gamtinių medžiagų kuria pasirinktos vietos savitumą atspindinčius kūrinius, integruojant juos ...
-
K. Navakas ir bohemiški nuotykiai5
Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai. ...
-
Gyvūnų pėdsakais su M. Čepuliu1
Kaunas gausus ne tik invaziniais gyvūnais, bet ir smalsiais žmonėmis. Į gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygos pristatymą plūdo minios. Norintys netilpo net ant bibliotekos laiptų. ...
-
Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo1
Paskutinę pavasario dieną Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly. „Labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į ...
-
Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje3
„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“. ...
-
Menininkė stiklui įpučia gyvybės4
Karštam stiklui įkvepianti gyvybę, menininkė Irina Peleckienė savo darbais kalba apie jo trapumą, kuris lygiai toks pats, kaip ir žmogaus gyvenimas. ...
-
Kultūros forumas: kaip auginti kultūrinį verslumą didžiuosiuose miestuose ir regionuose?7
„Kultūra ir kūryba yra visur, jos būtinos kasdieniam gyvenimui. Vis dėlto tai pastebime tada, kai jų nebelieka“, – tokį perspėjimą kultūros politikos lauko žmonėms siunčia pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forum...