Močiutės portretai: kas lieka, kai nebelieka nieko?

Kai vienas iš mano artimų žmonių paklausė, ką simbolizuoja kaukolė kūrinyje „Autoportretas su kaukole“ (2022 m.), atsakiau: gyvenimo trapumą, efemeriškumą, mirtį, materialių dalykų laikinumą. Norime mes to ar ne – išorinis šio pasaulio pavidalas praeina. Artėjant Vėlinėms, išgyvename panašius jausmus: ilgimės artimų žmonių, prisimename juos, skaičiuojame metus, iškaltus akmenyje.

Poetas Vytautas Mačernis be galo ilgėjosi savo senolės. Savo eilėraščių rinkinyje „Vizijos“ (IV) rašė:

Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,

Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, –

Kai ašen ir senolė – dviese –

Palikę buvom saugot ir dabot namus.

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,

Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,

Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,

Ilgai stebėjau saulės langą grindyse...<>...

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,

Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.

Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės

Ir verkdamas kritau į jos rankas.

Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.

Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,

Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo

Neliko nė ženklų.

Kaunas, 1940

Šio žymaus poeto eilutėse jaučiamas ilgesys senelei. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet, gimus ir antram vaikui berniukui, nusivylė, nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Mes irgi esame prisirišę prie artimų žmonių, širdyje branginame jų prisiminimą – tą mus su jais siejančią jausmų giją. Atmintis mums neleidžia pamiršti praeities, atmintis mums primena.

Močiutės malda, 2002 m.

Kartą labai skubėdama į parduotuvę pamačiau ją – senolę, stovinčią prie durų, prašančią išmaldos. Jos lūpos buvo lengvai pravertos, nebyliai kalbėjo kažkokius man nesuprantamus žodžius. Ji kalbėjo taip tyliai, kad nieko neįmanoma buvo išgirsti. Trumpai nužvelgusi ją, įlėkiau skubėdama į parduotuvę. Staiga sustojau...

Mano močiutės portretai, įamžinti drobėje, – vieni brangiausių. Dar tada juos tapydama negalvojau, kad įamžinu momentą, kurio jau niekada nebus.

– Kodėl čia stoviu? – paklausiau savęs.

– Ji ten kažką sakė! – atsakiau sau. O ką ji sakė? Juk nieko negirdėjau. Niekaip negalėjau suprasti, kas čia mano mintyse ką tik įvyko. Taip, taip, prisiminiau, dabar jau tikrai prisiminiau! Ji meldėsi, kalbėjo rožinį visai taip pat kaip... mano močiutė, mirusi prieš 20 metų. Kišenėje pasirausiau monetų, staiga apsisukau, susiradau prie durų stovinčią senolę ir įmečiau pinigėlį savo Močiutei. Žinoma, tai nebuvo mano močiutė, tik stebėtinai panaši į ją senolė, taip priminė seniai iš atminties išblukusį veidą.

Kas lieka, kai nebelieka nieko, klausiame savęs, aplankę artimųjų kapus ir uždegę jiems žvakelę.

Iš darbų ciklo „Laiškai iš apleistos sodybos“, 2002 m.

Šiandien pristatau savo močiutės portretus, kuriuos nutapiau dar tuomet, kai ji dar buvo gyva, ir vėl noriu užduoti klausimą: kas lieka, kai nebelieka nieko?

Noriu pasidalyti psichologo Karlo Gustavo Jungo mintimi: „Dviejų asmenybių susitikimas panašus į dviejų cheminių elementų ryšį: jeigu įvyksta reakcija, abu keičiasi.“ Nieko daug negaliu papasakoti apie savo močiutę. Ir kažin ar kam bus įdomu – juk viskas buvo taip seniai... Tačiau ji mano širdyje ir ji neabejotinai pakeitė mane negrįžtamai. Močiutės dėka aš atradau tikėjimą ir meilę, o tai kur kas daugiau nei visi pasaulio stebuklai.

Mokantis Dailės akademijoje teko piešti daugybę portretų, modeliai kantriai ir ilgai pozuodavo tarsi sustingę laike. Bet man labiausiai patikdavo piešti ne juos. Man patinka piešti žmones, su kuriais mane sieja artimas ryšys. Tad mano močiutės portretai, įamžinti drobėje, – man vieni brangiausių. Dar tada juos tapydama negalvojau, kad įamžinu momentą, kurio jau niekada nebus. Labai greitai, jau po kelių mėnesių, močiutė mirė.

„Tikrovė turi savo ribas, vaizduotė yra beribė“, – sakė tapytojas Henri Rousseau. Mes vaizduotėje prisimename savo anapus iškeliavusius žmones, skaudi tikrovė neleidžia su jais susitikti, bet mūsų vaizduotė – beribė.

Anot Renne Magritte'o, vieno žymiausių tapytojų siurrealistų, menas kuria slėpinį, be kurio pasaulis negalėtų egzistuoti. Menas užfiksuoja momentus, kurie niekada nebegrįš.

„Išblukęs portretas“, 2002 m.

Kodėl močiutės portretai tokie tarsi neišbaigti? Dailės akademijoje mokėjau piešti su šešėliavimu ir tiksliai. Tapydama nenorėjau papasakoti preciziškiau, daugiau, tiksliau. Dažnai taip nutinka kūryboje, kad daugiau ne visada yra geriau. Naudodamiesi šiuolaikinėmis medijomis (fotografija, video- ir kt.) esame perteikę gražių vaizdų, stulbinančių ir pribloškiančių tikroviškų vaizdinių, ir tame reklamų sūkuryje dažnai pametame tai, kas yra tikra. Taip močiutę nupiešė kažkas mano viduje, vaizduotėje. Aš ją nupiešiau tokią, kokią ją matė mano vidus. „Matyti galima tik širdimi, tai kas svarbiausia, nematoma akimis“, – sakė Antoine'as de Saint-Exupery savo „Mažajame prince“. Ir dabar, po 20 metų, žvelgdama į šiuos tapytus portretus, jaučiuosi taip, tarsi jie būtų nupiešti vakar. Prisimenu viską: kiekvieną detalę, kaip ji sėdėjo lovoje, nes jau sunkiai bepaėjo, kaip susišukuodavo prieš man pradedant ją piešti, kokios spalvos buvo jos drabužiai ar pagalvės užvalkalas... Nors labai mažai nupiešiau detalių, prisimenu kiekvieną iš jų.

Į klausimą, kas lieka, kai nebelieka nieko, galiu atsakyti: lieka portretas, šiltas, kupinas gerumo, kurį kiekvienas nešiojamės savo širdyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jei \\\\...////

Jei  \\\\...//// portretas
tai menas,tai pas mane tarpkoyje kulkosvaidis.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių