Rašydama apie parodą jos kuratorė Genovaitė Bartulienė panaudojo Holokaustą pergyvenusio žinomo austrų psichoterapeuto Viktoro Emilio Franklio citatą: „Taigi būkime budrūs – budrūs dviguba prasme: po Aušvico mes žinome, ką žmogus sugeba. O po Hirosimos mes žinome, kas pastatyta ant kortos.“

ANGIS susikūrė neramiais 1990-aisiais. Tai buvo metai, paženklinti nepriklausomybės atkūrimo ir sisteminių pokyčių visuomenėje ir kultūros lauke. Šiandienos politinis nestabilumas, Rusijos invazija į Ukrainą tapo temine grandimi, jungiančia netolimą praeitį su dabartimi.

Parodoje pristatomi tapybos darbai liudija, kad nuolatinis nerimas dėl šalies nepriklausomybės, tautos gyvasties ir kiekvieno mūsų būties nedingo, tik buvo užspaustas tolimiausiame sąmonės kampe. Paroda įvaizdinama įtampa ir slogi nuotaika, joje išsiskiria penketas dalių, kurių pavadinimai susiję su įvairių atspalvių emocinėmis būsenomis.

Tapybos darbai, sujungti pirmoje dalyje „Saugumo salos“, nukelia į kontempliacijos ir ramybės oazes, prarasto laiko prisiminimus, užmarštin nugrimzdusius rojaus sodus. Šioje dalyje emocingą prisirišimą prie kūrėjui svarbių vietų įkūnija ekspresyvūs ir lakoniški, fiziniai ir dvasiniai peizažai Agnės Kulbytės, Auksės Miliukaitės, Kęstučio Lupeikio, Mikalojaus Šalkausko, Eglės Ulčickaitės, Alfonso Vilpišausko ir Arūno Vaitkūno drobėse.

Paroda įvaizdinama įtampa ir slogi nuotaika, joje išsiskiria penketas dalių, kurių pavadinimai susiję su įvairių atspalvių emocinėmis būsenomis.

Kitas pjūvis – „Nuojautos“ – tai intuicija, šeštasis pojūtis arba vidinis balsas, kurį menininkai išlavina nepalyginti stipriau negu kiti, nujaučia realias arba įsivaizduojamas grėsmes. Ryškiausias šios grupės kūrinys – minimalistinė K. Lupeikio abstrakcija „Ivanas“ (2016–2018). Taip vadinamas galingiausias visų laikų branduolinis užtaisas, kuriuo dabar disponuoja neprognozuojamų ivanų nacija.

Toliau iškyla „Nerimo“ peizažai. Tai kūriniai, kuriuose išreiškiamas pavojaus laukimas įsisąmoninus jo šaltinį, stresas ir baimė susidūrimo akivaizdoje. Eimutis Markūnas specialiai šiai parodai naujai interpretuoja instaliaciją „Išeinantys / Ateinantys“ (2006–2023). Autorius naudoja buitinę materiją: miltus ir rusiškus kaliošus raudonais pamušalais. Pirma simbolizuoja duoną, maistą, egzistenciją; antra išreiškia trypimą, užkariavimą, invaziją. Iškylančios prasminės jungtys susieja istorinius įvykius su konkrečia autentiška patirtimi. Oksimoroniškas Jono Gasiūno peizažas „Sudegusi daržinė“ (2023) su lengva ironija konstatuoja: gyvenimas tęsiasi net ir po katastrofos.

Dar vienas pjūvis šioje parodoje pavadintas „Akis į akį“. Čia sutelkti kūriniai kalba apie susidūrimą su agresija (Raimondo Gailiūno „Didžiausia viltis ir pasitikėjimas“, 2012, priklauso Kauno modernaus meno fondui (KMMF), su nepažinia tikrove (Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės „Paribio portretai“ 2003, KMMF; Raimondo Gailiūno „Vaizduotės maištas“ Nr. 1, 2. 2023), su savimi.

Su būsena yra susijusi kalbinė kategorija – dar viena parodos dalis – „Ironija“. Ji – ir ginklas, ir pozicija. Drąsa būti laisvam ir autoironiškam arba švystelėti publikai atviros pajuokos porciją. Ironiška pozicija lydi ANGĮ visuose etapuose. Čia pristatomi du etapiniai Ričardo Nemeikšio kūriniai „Be pavadinimų“. Apversdamas plastinių priemonių reikšmes (rožinė spalva, konfeti blizgutis) sukuria naujus prasminius kodus įtaigiai ir groteskiškai retorikai. Vytautas Dubauskas drobėje „Austrija ŽIAURIAI GRAŽI“ (2020) – paradoksaliai ir ironiškai asocijuoja nuostabaus grožio šalį, pasauliui davusią ir Wolfgangą Amadeus Mozartą, ir Adolfą Hitlerį, su jos istorijos paradigmomis.

Henriko Čerapo drobė „Linkėjimai iš Rytų Fronto“ (2020), pasak autoriaus, nesusijusi nei su Erichu Maria Remarque’u, nei su karu: „Tai aš, metams baigiantis, nepajudinamai stoviu tapybos apkasuose ir siunčiu pats sau linkėjimus, už manęs – tuštuma.“

Parodoje gausu vaizdinių citatų (Eglė Karpavičiūtė, Eglė Ulčickaitė), politinių ir istorinių įvykių komentarų (Andrius Zakarauskas, Konstantins Gaitanži), žaidimo elementų (J. Kyzikaitė), mitologinių ir fantastinių parafrazių (E. Markūnas), „vidinį“ ausylumą įkūnija Jono Arčikausko „Fleita didžioji“ (2019).

Nemaža dalis šios parodos kūrinių priklauso KMMF, kurio kolekcijoje lietuvių šiuolaikinės neoekspresionistinės tapybos ir jos abstrakčiosios atšakos kūrinių kaupimas yra viena pagrindinių krypčių. Parodai apgalvotai atrinkti skirtingų dešimtmečių angiečių kūriniai. Įtraukti darbai, eksponuoti pirmose grupės parodose XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir patys naujausi opusai.

Kas? Paroda „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“.

Kur? Laikinoje galerijoje buvusiame vagonų dažymo ceche (A. Juozapavičiaus pr. 122, Kaune).

Kada? Veikia iki spalio 13 d. 20 val.