Dar gerokai iki renginio organizatoriai intrigavo: „Vieną ankstyvą rytą, kai Nemuno slėnis dar buvo apgaubtas rūko, o upės vanduo tyliai tekėjo, laumės rinkosi savo slaptoje miško glūdumoje. Jos žinojo, kad šiandien bus ypatinga diena, nes dangus žadėjo lietų, po kurio pasirodys Laumės juosta – vaivorykštė, kuri buvo jų galybės ir grožio simbolis.

Kai pirmieji lietaus lašai pradėjo kristi ant žemės, laumės išėjo iš miško ir sklandė virš slėnio, palikdamos švytinčius pėdsakus. Jos dainavo senovines giesmes, kurios žadino gamtą ir pripildė orą magiška energija…“

Šių metų renginio „Pėdos marių dugne“ tema – „Laumės juostos – apžavai”.

Teatralizuotu pasirodymu, etno ir šiuolaikinės muzikos interpretacijomis verčiamas dar vienas renginio „Pėdos marių dugne“ puslapis.

Samylų įlankoje ant Kauno marių kranto pastatytoje scenoje karaliavo charizmatiškoji laumė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Akvilė Garbenčiūtė, apsupta etnografinio ansamblio „Samylų senoliai“, choro „Žaisa“ moterų.

Laumių dainos ir apžavai pynėsi su dabar jau užlietų kaimų istorijomis, o žiūrovai žavėjosi ne tik reginiu scenoje ir šalia scenos, o ir virš galvų skrajojančiais laumių žirgais – laumžirgiais.

„Kiekvienais metais vis kažką kitoniško sugalvoja. Mums, šlienaviškiams, šitas renginys – didžiulis džiaugsmas. Ateiname, susitinkame su kaimynais, pasibūname. Aš atėjūnė į šį kraštą, bet užlietų kaimų istoriją gerai žinau“, – ponia Angelė ragino pasisakyti ir kartu atėjusias drauges, bet moterys tik pritarė pasakytoms mintims.

Teatralizuotą misteriją keitė šiuolaikiniai muzikiniai folkroko grupės „Žalvarinis“ pasakojimai, o etnografinį vakarėlį užkurė grupė iš Čilės „Calle Mambo“.

Renginio „Pėdos marių dugne“ pateiktame meniu įvairaus amžiaus žiūrovai rado kuo pasidžiaugti.

„Ne kiekvienais metais ateinu, bet jei tik niekur neišvažiuojame, tai būnu. Geri koncertai. Labai patiko, kai buvo pakviesti „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Ir taip, manau, dabar jau visi žino užlietų kaimų istoriją“, – paskutines atostogų dienas prieš naujuosius mokslo metus renginyje šventė Justina su draugių kompanija.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jubiliejinis renginys

2024 metai ypatingi – vienos dienos festivalyje „Pėdos marių dugne“ 10 kartą iš Kauno marių dugno kilo užlietų kaimų istorija ir tradicijos. Tai nereiškia, kad tame krašte prieš 10 metų visi buvo pamiršę užlietų kaimų istoriją.

Samylų kultūros centre kas penkis metus buvo rengiamas renginys „Pėdos marių dugne“ hidroelektrinės paaukotų kaimų istorijai atminti. Tačiau renginys vykdavo salėje ir buvo labiau lokalus.

Prieš 10 metų į Samylų kultūros centrą atėjusi dirbti Eglutė Kuzmickienė nenustygo: „Tada ir pasiūliau – darykime šiaudų kaimą iš marių dugno. Pamenu, direktorė pasižiūrėjo į mane didelėmis akimis. O ką, sakau, statome natūralaus dydžio trobą, gyvulius, prie Kauno marių Samyluose yra pieva, kurioje viskas tilptų“.

Žinoma, tada niekas nesitikėjo, kad renginys šitaip užaugs, taps prestižiniu Kauno rajono renginiu, bus įtrauktas į „Kaunas 2022“ programą.

Susirinko vyrai tartis, kaip čia tą namą statyti, kurį vėliau būtų nesunku nugriauti. O jei namas natūralaus dydžio, tai ir gyvuliai turi būti natūralaus dydžio.

„Visą vasarą vyrai bėgiojo, karves matavo, kad galėtų padaryti reikiamo dydžio karkasus, ožkas matavo, kad nebūtų per mažos ar per aukštos. Bandėme susidraugauti su Dailės akademija. Naiviai tikėjome, kad gal Skulptūros katedros studentai atliks praktiką ir padarys mums tas karves, bet nepasitvirtino ir teko patiems“, – E. Kuzmickienė atsiduso, prisimindama pirmuosius žingsnius.

Likus mėnesiui iki renginio Samylų kultūros centro komanda ėmė vežti šiaudus iš viso kaimo ir patys pinti tai, ką sumanė. Ir pavyko – troba, šulinys, karvė, ožkos, arklys, žąsys, višta su viščiukais ir džiūstančių skalbinių namų atmosferai sukurti prikarstė.

„Tas mūsų užmojis sukėlė didžiulį susidomėjimą. Ten graži vieta, todėl žmonės ir šiaip važiuoja pabūti ir staiga kažkokie bepročiai kažką daro, ko anksčiau nebuvo. Pirmasis renginys buvo etnografinis, su senolių dainomis ir kitais etnografiniais elementais“, – pirmas, bet neprisvilęs blynas įpareigojo organizatorius tęsti ir taip, anot E. Kuzmickienės, kasmet „Pėdos marių dugne“ ėmė pristatinėti vis kitokią potemę.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Idėjų įvairovė

Per 10 metų renginyje „Pėdos marių dugne“ buvo ir turgus, ir vestuvės, ir sielininkų kelias. Renginys gerokai išsiplėtė, šalia etnografinių elementų atsirado šiuolaikiniai.

„Pradėjome kelti įvairias legendas. Legendos paskatino sukurti iš marių dugno kylančias ne tik legendas, o ir skulptūras. Taip atsirado apčiuopiami dalykai, kuriuos galima pamatyti bet kuriuo metu. Čia atvažiavę per QR kodą gali prisijungti prie Samylų kultūros centro puslapio ir paklausyti, ką močiutės pasakoja, ant suolelio atsisėdus pasigrožėti skulptūromis Kauno mariose“, – tęsė renginio sumanytoja ir režisierė E. Kuzmickienė.

Jei anksčiau Samylų kultūros centro darbuotojai bėgiodavo, kabindavo vėliavas, plakatus ant kiekvieno stulpo, kad tik kuo daugiau žmonių susirinktų, tai dabar šito daryti nebereikia.

Pradžioje atrodžiusi gana avantiūriška idėja iš kultūros namų salės išeiti ant Kauno marių kranto tapo prestižiniu Kauno rajono renginiu.

E. Kuzmickienė juokėsi nebepamenanti kelintas renginys buvo, bet su dailininke gerokai prasivaikščiojusios po pelkes atvažiavo atsigerti kavos į Samylų kultūros centrą. Treningai, skaros ant galvų, kaliošai ant kojų – tokia apranga pasipuošusios Samylų kultūros centro darbuotojos gurkšnojo kavutę, kai užsuko nepažįstama moteris. „Atsiprašau, ar kas nors iš darbuotojų yra?“ – paklausė priblokšta kavos gėrėjų vaizdelio. Ne itin švariai drabužėliais vilkinčios darbuotojos neatrodė panašios į Samylų kultūros centrą atstovaujančias personas. Tačiau atvežtas padėkas nuo Kauno rajono savivaldybės mero priėmė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kad istorija netaptų legenda

Pasitaiko ir kitų malonių akimirkų. Po renginio dažnai prieina žmonės pasipasakoti, kad čia jų giminės gyveno, arba patys pasisako esantys iš Mozūrų, Kampiškių ar kito užlieto kaimo.

„Manęs klausia, kokia tų pėdų paslaptis. Na, kokia paslaptis. Turi istoriją ir dirbi. Mes gi patys su kaliošais po pelkes vaikščiojome ir pjovėme meldus, iš kurių dailininkė pindavo tvoras, trobas ir visa kita. Jei turi istoriją, įdedi daug darbo, fantazijos, tos pačios avantiūros ir nebijai, tai gali padaryti visiems kažką įdomaus ir prieinamo, gražaus“, – tęsė E. Kuzmickienė.

Vienais metais išbandytas naujas projektas „Džiazas ir bobutės“ įamžintas kompaktinėje plokštelėje. Džiazo muzikantams akompanuojant liaudies dainas jos suskambėjo visiškai kitoniškai. E. Kuzmickienei pavyko prie vietos saviveiklininkų pritraukti profesionalus.

„Kol nepradėjau čia dirbti, nežinojau tikros, skausmingos užlietų kaimų istorijos. Žinojau patį faktą, bet į išgyventas žmonių dramas, tragedijas nebuvau įsigilinusi. Nieko tokio, kad kažkas nežino šios istorijos. Žinome mes ir svarbu tai išsaugoti. Šis renginys skirtas visai šeimai. Kodėl jame skamba jaunimo mėgstama ir populiari muzika? Tam, kad jauni žmonės ateitų ir jie ateina, ir taip nevalingai sužino tų užlietų kaimų istoriją, – apie prasmę ir motyvaciją susimąstė E. Kuzmickienė. – Senolių ansamblyje likę vos dvi poros, kurios gyveno tuose Kauno marių dugne atsidūrusiuose kaimuose. „Pėdos marių dugne“ yra apie išsaugojimą, kad istorija netaptų legenda“. 

Regimanto Zakšensko nuotr.