- Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kaunietis donoras Juozas Vaitkevičius savo dovanotą kraują matuoja ne litrais, o išgelbėtomis kitų žmonių gyvybėmis. Todėl, jei tik galėtų, jo duotų dar daugiau.
Nelinkęs girtis
Prieš kelias dienas virtualiojoje erdvėje aptikau mintį, kuri kiekvienam mūsų galėtų tapti gyvenimo devizu: „Daug medžių auga dėka paukščių – jie paslepia sėklas ir pamiršta kur. Daryk gerus darbus ir pamiršk. Vieną dieną jie išaugs.“
Iš Zarasų kilęs, Kaune gyvenantis, Kauno arkivyskupijos kurijoje vairuotoju dirbantis J.Vaitkevičius, su kuriuo susitikau įpusėjus liepai, savo asmenybe puikiai iliustravo šį posakį.
„Jei galima, nedarykite iš manęs didvyrio“, – kukliai nuleidęs akis „Kauno dienos“ redakcijos svečias įsitaisė kėdėje.
Jei ne tūkstančius gyvybių nusinešęs karas Ukrainoje ir ne vasara, kai tradiciškai žymiai išauga sužalojimų skaičius, o drauge ir kraujo poreikis, 49-erių vyras vargu ar būtų sutikęs pasidalyti ilgamete kraujo donoro patirtimi. Juozas supranta, kad kraujo donorystė – neįkainojama dovana kitam žmogui, tačiau didvyriu savęs nelaiko.
Jei galima, nedarykite iš manęs didvyrio.
„Kiekvienas mūsų juk gali tapti tokiu pat herojumi“, – J.Vaitkevičius santūriai nusišypsojo, o tada mintimis grįžo į vaikystę, kai nubrozdintus kelius ir alkūnes gydė gysločio lapais. Kraujo mažasis Juozas nebijojo. Grėsmingai tuo metu atrodė tik švirkštų adatos ir žmonės su baltais chalatais. Prisiminimų šleifas vilkosi dar ilgus metus, todėl kaskart pagalvojęs apie kraujo donorystę vyras rasdavo priežasčių, kodėl to nereikėtų daryti.
„Ketvirtadienis. Žaidžia „Žalgiris“, vadinasi, eiti negaliu. Rytoj per šalta, kitą dieną – lyja lietus“, – anot J.Vaitkevičiaus, viskas pasikeitė 2006-aisiais, prieš šv.Kalėdas. Tą dieną Juozo sesers vyras pateko į autoavariją, todėl jam teko atlikti operaciją. Prireikė kraujo.
Išsivadavo iš baimių
Šeimą ištikusi nelaimė Juozą išvadavo iš fobijų ir pastūmėjo peržengti Kraujo donorystės centro, kuris tuo metu buvo I.Kanto gatvėje, slenkstį.
„Puikiai pamenu pirmąjį kartą centre. Sėdžiu, o netoli manęs perbalusi jauna moteris, kuriai po procedūros pasidarė silpna. Man bežiūrint ji apalpo. Įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jei tą vaizdą būčiau pamatęs ne sėdėdamas krėsle, o stovėdamas ir laukdamas savo eilės koridoriuje. Turbūt būčiau apsisukęs ir išėjęs“, – J.Vaitkevičius džiaugėsi, kad pirmas kartas nevirto paskutiniu, o jo suvokimas apie kraujo donorystę pasikeitė iš esmės. Tarkim, anksčiau ne sykį girdėjęs kalbų, esą pradėję duoti kraujo žmonės tampa priklausomi, dabar Juozas žino, kad tai eilinis mitas.
„Priešingai, donorui patekus į avariją, jis turi daugiau šansų išgyventi, nes jo organizmas jau yra pripratęs kas kažkiek laiko netekti kraujo“, – kalbėjo Juozas, Kauno klinikų Kraujo centro duris varstantis keturis ar penkis kartus per metus. 49-erių vyrą čia galima sutikti ir eilinę darbo dieną, ir savaitgalį. Kraujo jis davė ir pandemijos metu, nes, nepaisant visų suvaržymų, vyko operacijos, transplantacijos. Todėl Juozą įstaigoje gerai pažįsta ne tik medikai, bet ir teritorijos sargas, kuris donorui moja ranka, vos tik šis automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis priartėja prie šlagbaumo.
„Medikų baimės neliko. Beje, kaip ir adatų“, – J.Vaitkevičius juokavo, kad dabar vaistus galėtų sušvirkšti ne tik kitiems, bet ir sau. – Ir kraujo daugiau galėčiau duoti. Pradžioje iš vienos rankos, paskui – iš kitos. Tik turbūt savijauta, netekus beveik 1 l kraujo, būtų prasta.“
Planas: donoras vylėsi, kad savo kraujo galės dovanoti dar ilgus metus. J. Vaitkevičiaus nuotr.
Laikosi rekomendacijų
Apie būsimą apsilankymą Kauno klinikų Kraujo centre donorui kaskart praneša programėlė, kurią jis turi savo telefone. Tačiau ir be priminimų Juozas žinotų, kada laikas eiti dar vienos donacijos.
„Vyrai kraujo gali duoti dažniau nei moterys. Pastarąjį kartą klinikose buvau liepos pradžioje, vadinasi, dabar eisiu rugsėjį“, – paklaustas apie pasiruošimą kraujo davimo procedūrai, Juozas tikino, kad svarbiausia laikytis atmintinės nurodymų.
Prieš donaciją reikia gerai pailsėti, pavalgyti, nerūkyti, išvakarėse ir kraujo davimo dieną nevartoti svaigiųjų gėrimų, nevalgyti aštrių, riebių, sunkiai virškinamų maisto produktų, o svarbiausia – būti geros nuotaikos.
Ne mažiau svarbūs veiksmai ir po donacijos. Kraujo davęs donoras, anot medikų, turi pailsėti 10–15 minučių. Stebėti savijautą, nes kartais dėl jaudulio, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius, prieš procedūrą, kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo.
„Kažkada nepaklausiau rekomendacijų. Davęs kraujo ėjau žaisti krepšinio ir tinklinio. Vakare silpnai jaučiausi, skaudėjo galvą“, – daugiau, anot ne vienu pažymėjimu apdovanoto J.Vaitkevičiaus, jis tokių klaidų nedaro, o kraujo stygių donacijos dieną kompensuoja papildomu vandeniu, lengvu maistu ir kokybišku poilsiu.
Kviečia būti neabejingus
Pirmuosius kelerius metus skaičiavęs kraujo donacijas, pastarąjį dešimtmetį vyras to nebedaro. Tikslas – ne kiekis, o galimybė būti naudingam, padėti.
„Tiesa, yra žmonių, kurie skaičiuoja už mane“, – pašnekovas dirstelėjo į simbolišką suvestinę, kuria pasidalijo savo „Facebook“ profilyje. Joje – šešiolika donorystės metų, 85 donacijos, 39 l kraujo ir 255 gyvybės, prie kurių išsaugojimo Juozas prisidėjo.
Nors vyras nemėgsta planuoti labai toli į ateitį, kraujo duoti tikisi dar ilgai. Vyrai tai gali daryti iki 65-erių metų. Jei laikytųsi dabartinio grafiko, sulaukęs minėto amžiaus, Juozas savo sąskaitoje turėtų apie 160 donacijų. Tačiau taip toli kuklusis donoras nežiūri. Net ir 100 donacijų riba jam atrodo labai miglotai.
„Ne skaičius esmė. Bet sakiau, kai jau eisiu 100-ąjį kartą, drauge vesiuosi žmoną. Jai bus pirmas kartas. Žinoma, aš juokauju. Ji paniškai bijo adatų“, – vis dėlto, anot Juozo, keli artimieji pasekė jo pėdomis. Sūnus Lukas, broliai ir sesės taip pat yra kraujo donorai. Juozas įsitikinęs: kuo daugiau donorų – tuo geriau.
„Tokie mes jau esame, jei tik galime – atidedame. Anksčiau ir aš įsivaizdavau, kad žmonės neserga. Pakako kelis kartus apsilankyti ligoninėje, pereiti koridoriais. Turbūt kiekvienam reikia tai patirti, kad imtų kitaip galvoti. Čia kaip su kovidu. Žmonės neigė jo egzistavimą, kol patys nesusidūrė“, – būti neabejingus kvietė kraujo donoras.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Su meile – nuo bendruomenės: Kauno senamiestyje suspindo eglutė3
16 metų pagrindinę Kauno eglę Rotušės aikštėje kūrusi menininkė Jolanta Šmidtienė šįkart pateikė improvizaciją: padabino eglę M. Valančiaus gatvėje. ...
-
Seserų benediktinių jubiliejus: kviečia džiaugtis kartu1
„Kasdien siunčiame maldas į dangų už kiekvieną žmogų“, – sako sesuo Gabrielė, priklausanti vienuolių bendruomenei, kuri dabar mini neeilinį jubiliejų. ...
-
Pienocentrą Kaune valdanti įmonė dėl paveldosaugos pažeidimų neteks miesto paramos1
Kauno Laisvės alėjoje esančių Pienocentro rūmų savininkas dėl Kultūros paveldo departamento (KPD) nustatytų fasado tvarkybos pažeidimų neteks miesto paramos, tačiau galės jos prašyti vėl, sako savivaldybė. ...
-
Įžiebtos Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglės: kuri žaliaskarė jums gražesnė?20
Kaunas ir Vilnius jau įžiebė savo Kalėdų egles. Kaip ir kasmet, pasipylė diskusijos, kuri žaliaskarė šiemet gražesnė. ...
-
Energijos užtenka ir mokslams, ir savanorystei
Ringaudiškis Antanas Venskūnas – Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentas, savanoris, mielai kimbantis tvarkyti fortus ir aktyvus Kauno rajono gyventojas. „Kauno diena“ kviečia iš arčiau susipažinti su Rindaugų bendr...
-
Kaune užbaigtos antrojo A. Meškinio tilto statybos30
Automagistralėje ties Kaunu baigtos antrojo A. Meškinio (Kleboniškio) tilto statybos, praneša „Via Lietuva“. ...
-
LSMU Kauno ligoninės ortopedai traumatologai pacientus priims šiuolaikiškose patalpose15
Iki šiol Gedimino gatvėje paslaugas teikę traumatologai ruošiasi įkurtuvėms naujose erdvėse Šilainiuose. Kauno miesto tarybai pritarus, baigtas statyti Ortopedijos traumatologijos korpusas su moderniomis operacinėmis, palatomis, kons...
-
Kauno rajone įžiebta Kalėdų eglė! (vaizdo įrašas)6
Penktadienio vakarą Raudondvario dvare įžiebta pagrindinė Kauno rajono Kalėdų eglė. ...
-
Literatūros vaidmuo krizės metu – kokią galią turi rašytojai?5
Įvairių krizių purtomoje Europoje ne vienus metus stebimas visuomenės susiskaldymas ir radikalių jėgų kilimas. Kokia rašytojų ir poetų įtaka susiklosčius šiai situacijai? Ar jie gali suteikti žodį nutildytiems balsams ir inicijuoti p...
-
Paslapties šydu apgaubtas benediktinių 400 metų kelias2
400 metų pačiame Kauno viduryje, apgaubtas paslapties ir šviesos šydu, stūkso Benediktinių vienuolynas su Šv. Mikalojaus bažnyčia. ...