- Vaida Milkova
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ji – viena ryškiausių viduriniosios kartos Lietuvos poečių, vertėja, poeto Gintaro Patacko žmona, dviejų vaikų mama. Tai apie Tautvydą Marcinkevičiūtę.
Nors turi sukaupusi nemaža visokių apdovanojimų, liudijančių poetinį talentą, jos galvos dar nepuošė solidžiausias – „Poezijos pavasario“ laureato – vainikas. Kodėl? Nelygioje kovoje su vyrais, moterys poetės pralaimi – prieiname vieningos nuomonės. Gal ąžuolo lapų vainiką pelnys dvyliktoji jos poezijos knyga, kurią T.Marcinkevičiūtė dabar ruošia spaudai. Kaip ruošia? Suveda tekstus į kompiuterį. Nes rašo šiems laikams senoviškai – ranka. „Turiu tam specialų sąsiuvinį, į kurį atgula įvairios paskirties užrašai – ne tik poezija“, – pasakoja poetė. O kas, jei eilės gimsta spontaniškai, tiesiog gatvėje? „Persirašau į sąsiuvinį“, – šypsosi Tautvyda.
Jos poezija, kaip reta kuri lietuviškai moteriška, persmelkta britų literatūros – angliškų žodžių, vietovių, poetų pavardžių. Nenuostabu – anglų kalbos ir literatūros išsilavinimą turinti moteris duonai užsidirba vertimais.
– Kažkada rašėte apie moterį, išeinančią tarsi į kovą vilioti jauno meilužio, apie Erotą, kitas su meile, aistra susijusias eiles. Dabar jau rašote apie išeinančius draugus…
– Jaunystėje mirtis mus aplanko labai retai. Šiame amžiaus tarpsnyje atrodo, kad mirties ir nebus – artimiausi žmonės mums atrodo amžini. Su netekties jausmu apsiprasti sunku. Tačiau laikui bėgant, kai mirtis šienauja kaip kasetinių minų lauke, šito negali nejusti. Pasijunti labai nesaugus su savo trapia gyvybe, panašiai pasijunta ir tau artimi brangūs, mylimi žmonės, draugai. Dažnai aplanko jausmas, kai gatvėje, atrodo, matai jau išėjusio artimo žmogaus eiseną, atsimeni jo žodžius. Turi rašyti apie tai, dėl ko tau labiausiai skauda. Tačiau jei rašytume apie viską, ką jaučiame, neužtektų popieriaus. Turi subręsti toks perteklinis jausmas, kai atrodo, kad visko per daug, kad nebeištversi, jei neparašysi. Ir pradedi kalbėti metaforom.
– Poeziją ne tik kuriate – ir verčiate. Alekso Churgino atlikti Williamo Shakespeare vertimai akademiniuose sluoksniuose kritikuojami dėl to, kad vertėjas ten, kur W.Shakespeare nutylėjo arba atliko tam tikrus „minties šuolius“, pridėjo teksto nuo savęs. Kaip jūs vertinate A.Churgino atliktus W.Shakespeare vertimus?
– Aš labai kritiškai viską vertinau iki tol, kol pati pradėjau versti. Kai imiesi šio darbo, supranti, kad ne taip paprasta versti. Be to, jei A.Churgino vertimai būtų iš tikrųjų prasti, jie nebūtų tiek išsilaikę, nebūtų cituojami ir šiais laikais.
– Tačiau jūs bene pirmoji iš lietuvių W.Shakespeare sonetuose išdrįsote panaudoti vyriškosios giminės kreipinį – eilučių autorius kreipiasi į vyrą.
– Vyro kreipinys į vyrą būdingas XVI a. poezijai – tokia buvo dviejų vyrų dvasinio bendravimo išraiška.
– Ar tiktai dvasinio?
– Niekas nežino. Liudininkų iš XVI a. neturime.
– Jūsų su Gintaru pora atrodo tarsi maloni išimtis iš taisyklės, kad du menininkai po vienu stogu gyventi negali. Tuo labiau, kad G.Patacko charakteris neatrodo iš lengvųjų… Kas jus vienija?
– Kartu pragyventi metai nenueina veltui – tai yra dvasinis turtas, kuriuo mes remiamės. Taip pat ir vaikai. Gyvenome bendrais jausmais dar prieš susituokdami, patyrėme daug įvairių nuotykių. Daug kur išbandėme vienas kitą. Esame ne tik vienas kito kritikai, bet, mano manymu, ir geri draugai.
– Kai kuriuose eilėraščiuose Gintaras netiesiogiai mini jus: ruda lapė – tai lyg ir jūs. O jūs kaip nors užmaskuotai savo eilėse Gintarą minite? Pavyzdžiui, pavargęs karžygys poetas, susirinkęs duoklę kavos puodeliais iš savo vasalų – tai juk Gintaras?
– Jei jis yra vienas iš spalvingos asmenybių galerijos, kasdien pražygiuojančios Laisvės alėja personažų, galima sakyti, kad tai – jis. O galbūt ir ne…
– Kažkada užsiminėte, kad bohema į jus yra atsukusi tamsiąją mėnulio pusę. Kokia ta tamsioji bohemos pusė?
– Kur gausiai liejasi vynas, ten iškyla grėsmė, kad pliūptels ir jo pakaitalas – kraujas. Bohema – tai ne vien tik įdomi pasaka visiems. Dažniausiai bohema domisi miesčionys, norintys atsidurti šalia tikrųjų bohemos narių. Antra vertus, tikrais bohemos atstovais galima laikyti tik atskirus asmenis, kurie savo įpročiais jau taip skiriasi nuo kitų sveikų, normalių gyventojų, kad jie yra tapę legenda arba jie yra būsimos legendos. Tai yra bohema. Šiuo metu tokių Kaune beveik nematau.
Tamsioji bohemos pusė yra ir tai, kad kartais viskas išvirsta į paprastą girtuokliavimą. Bohemai save priskiria ir tie, kurie turi girtuoklio sindromą. Bet galvoja – jeigu jie geria, vadinasi, jie bohema. Jie prisiplaka prie tikrųjų bohemos atstovų – dvasinių vedlių. Šie, kad ir nespėja kažko padaryti, kai geria, bet paskui su nauja jėga puola prie savo kūrybinių sumanymų. Kiekvienas nori sušilti prie tikrųjų bohemos atstovų dvasinio laužo. Jie tampa tarsi visų nuosavybe.
Visą interviu su T.Marcinkevičiūte skaitykite šeštadienio, birželio 12 d., "Kauno dienoje."
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Gimtadienį penktadienį švęsiantis V. Landsbergis: reiktų žmogų skatinti būti „pramaniūgu“9
Trečiadienio vakarą sostinėje, festivalyje „Vilnius Jazz“, buvo pristatytas Lietuvos perkusininko, kompozitoriaus Vladimiro Tarasovo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio albumas „post fluxiniai žaidimai: Tarasovas plaukioja, Landsbergis la...
-
Apdovanoti geriausi „Nepatogaus kino“ filmai – festivalis įpusėjo
Įpusėjus dokumentinių filmų festivaliui „Nepatogus kinas“, tarptautinės žiuri paskelbė geriausius šiemetinės programos filmus, besivaržiusius net 4 konkursuose. MO muziejuje vykusiuose apdovanojimuose didžiausi plojimai skambėjo p...
-
Vilniuje prasideda Baltijos Asamblėja: bus teikiami apdovanojimai2
Vilniuje ketvirtadienį prasideda Baltijos Asamblėjos (BA) 43-ioji sesija ir 30-oji Baltijos Taryba, bus teikiami apdovanojimai už darbą literatūros, meno ir mokslo srityse. ...
-
Skelbiami literatūros konkursų nugalėtojai: komisija renkasi pasaulį be ribų ir išskirtinę pasakojimo manierą
Istorinė ir mokslinė fantastika, biografijos ir publicistika, meilės ir santykių romanai, keletas dramų, detektyvas, psichologinis trileris, istorijos vaikams ir jaunimui, paveikslėlių knygos. Rašantiems, rodos, nei žanrų, nei temų netrūksta,...
-
V. Nissinen „Įžvalgioji lyderystė“ – teorija ir praktika esamiems ir būsimiems vadovams
Kone kiekvienas dirbantis įmonėje ar korporacijoje patvirtintų, kad vadovavimas komandai – didelė siekiamybė ir dar didesnė atsakomybė. Tapimas vadovu anaiptol nereiškia, kad svarbiausias tikslas yra pasiektas. Priešingai – did...
-
Airių klarneto virtuozas Lietuvą atranda per muziką, žmones ir virtuvę1
Lietuvių pianistas Gintaras Januševičius ir airių klarnetininkas Macdara Ó Seireadáinas scena dalijasi jau šešiolika metų. Savo dueto veiklą pradėję dar studijų prestižinėje Hanoverio aukštojoje muzikos, teat...
-
Romane „Vienatybė“ A. Ruseckaitė prikelia iš užmaršties rašytoją O. Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę
Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė pristato savo naują biografinį romaną „Vienatybė“, vedantį užmirštos tarpukario rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės likimo vingiais. Knygą išleido Lietuvos r...
-
Po sunkios ligos mirė vertėjas A. Gudaitis
Spalio 11 d. Vilniuje po ilgos ir sunkios ligos mirė vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Algimantas Gudaitis, antradienį pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga. ...
-
Kas artimiausiais metais taps kultūros sostinėmis?
Kultūros ministerijoje patvirtintas Lietuvos kultūros sostinių planas 2026–2028 metams. Kaip skelbiama pranešime žiniasklaidai, 2026 metais Lietuvos kultūros sostine taps Kėdainiai, 2027 metais – Pasvalys, o 2028-aisiais – Zarasa...
-
Švėkšna nepaliauja stebinti2
Švėkšna, garsėjanti savo rudenine moliūgų žibintų švente, šiemet nustebino sugebėjusius pasiekti šį miestelį. Daugybei žmonių neužteko kantrybės stovėti kelių kilometrų kamšatyje, dalis važiavusiųjų ...