Piešdama šią kinematografišką kone du šimtmečius aprėpiančią likimų galeriją, fiksuodama dramatiškiausius mūsų praeities momentus rašytoja rėmėsi kruopščiai rinktais faktais, istorijomis ir likimais. „Romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis“, – apie nelengvą didžiojo literatūros žanro kūrinio radimąsi sako rašytoja.

– Kai prieš šešerius metus gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sakėte, kad po metų ar dvejų pasirodys romanas. Praėjo kiek daugiau laiko. Vadinasi, rašote nelengvai? Kiek kartų perrašėte šį romaną? Ar sunkiau susidoroti su romano žanru?

– Prisimenu, kaip į Lietuvą atvykusi viena rusų rašytoja, populiarių romanų autorė (tai laikais į tokius žiūrėjome su šiokia tokia panieka, kaip į rašančius netikrą literatūrą), Menininkų rūmuose pasakojo apie savo rašymą: kiekvieną rytą devintai valandai ji važiuoja dirbti į biurą. Biuras man padarė įspūdį, gal kad su tikrąja kūryba atrodė nesuderinamas – tik su įvaldytu amatu ir pinigų kalimu. Dabar jau suderinamas (žmogus turi savo erdvę, kur niekas netrukdo), tik aš, deja, taip nedirbu. Turiu omenyje – taip metodiškai, nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Prie teksto galiu neprisėsti mėnesiais, o paskui sėdėti, kol užsvyla pakaušis.

Pagaliau romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis – vieną teksto eilutę. Reikia kuistis archyvuose, knygose, senoje spaudoje ir žinynuose, svetimų fotografijų albumuose, o tai, ką kas papasakojo, tikrinti, pertikrinti, nes atmintis ir šlubuoja, ir meluoja. Skambinti, klausti, išsėdėti pas žmogų penkias valandas klausantis istorijų ir tik paskutinį pusvalandį paskubomis išgirsti, ko tau iš tikrųjų reikėjo ir dėl ko čia atėjai. Visa tai suryja begalę laiko ir tada tavo metai ar dveji išsisklaido kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pritariu Olgai Tokarczuk, kad romano rašymas – sunkus, pasikartojantis, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Taip, nuobodus, nes ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę įtampą sunku, turi planuoti darbus toli į priekį. Žodžiu, turi persikelti šiek tiek į biurą. O gerą bet ką, nesvarbu, kas tai – romanas ar novelė, parašyti, žinoma, nelengva. Viso romano neperrašinėjau, bet kai kurias jo novelines mikrostruktūras – taip. Čia fanatizmo stoka niekada nesiskundžiau.

– „Baltieji prieš juoduosius“ – istorinė saga, kelių kartų giminės istorija,  pagrįsta realiomis penkių šeimų istorijomis. Kaip tos istorijos atsirado jūsų akiratyje? Sakote, kad nenorėjote pasakoti vien savo šeimos istorijos.

– Yra čia kai ko ir iš mano šeimos istorijos, bet tik kai ko, nedaug. Kaip minėjau, iš visų pasviečių rinkau po gabaliuką, po grūdą. Ne tik istorijas, laikmečio ženklus. Gavau vienos nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės iš mano gimtųjų vietų atminties archyvus, kur ji suregistravusi, kas kur gyveno, kiek ir kokių vaikų susilaukė, kada kas mirė, ką pasakojamu laikotarpiu žmonės dirbo, valgė, avėjo, vilkėjo. Ji užfiksavo neįtikėtinų dalykų, tarkim, kaip per Pirmąjį pasaulinį žmonės drabužius siūdinosi iš parašiutų audinio, o per Antrąjį – iš vokiškų šinelių, nudažytų vyšnine spalva, kad neatsiduotų karu. Rašytojui tai klondaikai, belieka pasitelkti vaizduotę.

Plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, atrodo, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

 

– Įdomu, koks tas fikcijos ir faktų santykis romane? Kiek leidote vaizduotei keliauti tolyn su tomis realiomis istorijomis?

– Tai paaiškinti sunku ir, ko gero, neįmanoma. Kaip paaiškinti cheminį vienų medžiagų virsmą kitomis, kai iš rūdos išgaunamas metalas, o paprastas metalas paverčiamas tauriuoju? Tos ribos, kai viena virsta kitu, ir pati nežinau. Tiesiog plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, rodos, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

Atmintis veikia labai įdomiai. Balina, juodina. Veikia savęs išteisinimo mechanizmai: neatsimeni to, kas tau nemalonu, o kas malonu – išdidini, išputi ir su ta iliuzija gyveni kaip su tikrenybe... Visos tos istorijos ir jų variacijos man buvo be galo įdomios. Na, pagaliau ir turėdamas prototipą, juk nenurašinėji žmogaus nuo galvos iki kojų, taip pat ir jo istorijos. Durstai, dėlioji, perkuri.

– Kai kurie romano motyvai tokie kinematografiški – prieš akis matai tarsi filmą. Įdomu, o kinas jus įkvepia?

– Susimąstai žmogus, kas įkvepia. Nubudus rytą, mane ėmė įkvėpti (anksčiau to nebuvo) žinojimas ir pojūčiai, kad matau, girdžiu, užuodžiu, kad turiu abi rankas ir abi veikia, kad tuoj atsikelsiu ir savomis kojomis nueisiu į „Rimi“ nusipirkti šviežių kruasanų, kad dar nespėjau užmiršti, ką vakar veikiau, kur buvau, su kuo kalbėjau... Na, o tada jau ir kiti menai. Muziką labai mėgstu. Ir dailę. Ir kiną.

Kinematografiški vaizdai todėl, kad rašydama turiu viską matyti savo akyse tarsi filmą: personažus, nors jie sudurstyti iš kelių prototipų, daiktus, aplinką, vyksmą. Nesu idėjų kūrėja, esu vaizduotoja. Kartais žiūriu kokį nors filmą ir pagalvoju: štai tokią prozą norėčiau rašyti. Ir tą kino kalbą nevalingai imu versti į literatūros.

– Šiandien, kai pasaulis išgyvena tokias negandas, turbūt kapstytis po istoriją yra dar kitoks jausmas ir kitoks santykis? Juk dažnai sakoma, kad istorija kartojasi, kad iš istorijos nepasimokome. Koks buvo jūsų santykis su istorija, po kurią kapstėtės, šiandienos karo fone? Juk turbūt kai kurie dalykai visai kitaip ataidi?

– Pernai panašiu metu baigiau rengti Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščius. Visą laiką neapleido keistas apgulties jausmas... V. Mykolaičio-Putino refleksija apie vis blogėjančią Lietuvos padėtį 1939-aisiais, mūsų vadovų, ministro pirmininko Antano Merkio, užsienio reikalų ministro Petro Klimo ir kitų nuolatiniai kvietimai į Maskvą reikalaujant nuolaidų, sąlygų, išlygų. Šiandien jau gerai pažįstamas katės su pele žaidimas, kai viskas seniai nuspręsta, bet dar bandai netikėti, kad tau meluoja, ir įsikibti į iliuziją. Ir tuo pat metu – kitoje, ne knygos, tikrovėje – besigniaužiantis apsupties žiedas apie Ukrainą. Amerikiečio Austino (JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino – red. past.) perspėjimas dėl Ukrainos pasienyje statomų karo ligoninių, kurios statomos ne šiaip sau, jis sakė tai kaip buvęs kariškis... Ir sprogimas – V. Mykolaičio-Putino dienoraščiuose ir šios dienos realybėje. Laiko klodai užsiklojo. Lyg poetas tuomet būtų numatęs šiandien. Vadinasi, rašydama apie 80 metų senumo įvykius, rašei ir apie dabar. Istorija kartojasi, tik figūros kitos.

– Kiek jus, kaip rašytoją, veikia kita jūsų pusė – redaktorė? Ar ji buvo kritiška rašytojai?

– Sako, nelengva pašalinti tatuiruotes. Man panašiai su redaktoriavimu. Toks darbas, aišku, palieka pėdsaką, formuoja charakterį, moko kantrybės, deja, kartu priekabaus, įkyraus smulkmeniškumo. Rašant disciplinuoja, sulaiko nuo balasto, verčia pasverti kiekvieną žodį, lauk išmėto visokius kiaurus „kažkas“, „kažkur“. Tas gal ir neblogai.

– Dar pažvelkime į romano viršelį, kurį kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Viršelyje panaudota vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio paveikslas „Susitikimas“. Tai primena ir istorijos, laiko ratą. Šis motyvas atrodo labai tikslus, kaip specialiai kurtas jūsų romanui.

– Neįsivaizdavau viršelio. Bijojau, kad tik nebūtų kokie tiesmuki šachmatai. Neįsivaizdavo ir Sigutė, kol jos neaplankė vizija – šis M. C. Escherio, su kuriuo mama ją supažindino dar vaikystėje, paveikslas. Man tas darbas prilipo iškart. Apie M. C. Escherį, legendinį kairiarankį olandų grafiką, vadinamą mūsų laikų Leonardo da Vinci, jo įvairialypumą, būtų galima daug kalbėti; be viso kito, jis buvo nuostabus metamorfozių meistras, jo šachmatų lentos langelių transformacijos – driežai, bičių korys, bitės, žuvys, paukščiai, kubai, pastatų konstrukcijos...

„Susitikimas“, kurtas 1944 m. su anos epochos, baigiantis karui, atmosfera, ženklais, simboliais, mums pasirodė labai tinkantis knygai. Taip, tos juodos sėlinančios figūros, susitinkančios su baltosiomis, juda, tikėtina, ne šokių aikštelės, o istorijos ar laiko ratu.