Užkalbintas apie kiną, žurnalistas, LNK laidos „24 valandos“ vedėjas Egidijus Knispelis kaskart lyg sutrinka ir savotiškai iš anksto atsiprašo: „Aš apie kiną nemoku kalbėti trumpai.“

O kaip kitaip, kai vaikiškas susižavėjimas kinu ilgainiui yra virtęs filmų kolekcija, kurios eksponatų skaičius senokai pamestas, kuriai išleista ne viena dešimtis tūkstančių litų ir kurią peržiūrėti tik menka viltis rusena. E.Knispelis prisipažįsta esąs fanatikas, tiesiog apsėstas kino, tačiau su palengvėjimu priduria: „Jau susirinkau viską, be ko “negalėčiau gyventi„.“ Apie ypatingą meilę kinui su juo ir kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Nuo ko prasidėjo jūsų meilė kinui?

– Kaip ir visos meilės – nuo susižavėjimo. Nors neprisimenu pirmojo filmo, matyto kino teatre. Gyvenau Tauragėje. Ten tada buvo tik vienas kino teatras. Rodė kasdien. Beveik kasdien aš ten ir eidavau. Turėjau draugą, kuris buvo dar labiau pamišęs dėl kino. Pavyzdžiui, populiariausi filmai, nuo kurių salė lūždavo, buvo indų. Man jie buvo lėkštoki, per daug dainų, per daug aiškiai žiūrovui parodoma, kuris herojus geras, kuris blogas. Indų filmų, kurie tos šalies kinematografus išgarsino visame pasaulyje ir jiems pelnė „Oskarus“ arba bent nominacijas jiems, jau nespėjau pamatyti.

Man užtekdavo indišką filmą pamatyti vieną kartą (tą patį filmą perpildytoje salėje rodydavo visą savaitę, jokių kitų tiek ilgai nerodydavo). Mano draugas per tą savaitę sugebėdavo jį pažiūrėti dar du tris kartus. Tais laikais pamačiau ir pirmuosius filmus, kurių pats tiesiog veržiausi žiūrėti ir antrą, ir trečią kartą. Tiesiog kasdien, kol rodė. „Kleopatra“ (1963 m.) su Elizabeth Taylor, „Spartakas“ (1960 m.) su Kirku Douglasu, „Some Like It Hot“ (1959 m.) (pas mus pristatytą kaip „Džiaze tik merginos“) su Marilyn Monroe. Bet, be abejo, domėjimasis kinu prasidėjo ir tęsėsi dėl tų iš tiesų kiekvienam unikalių asmeninių išgyvenimų bei potyrių, kurių gauni tamsioje salėje žiūrėdamas į ekraną. Jei nieko ypatinga negauni, kino filmo žiūrėti net neverta. To, apie ką kalbu, namie sėdint prie kompiuterio ar televizoriaus negalima suprasti. Yra kino skleidžiama magija. Kad tai patirtum, reikia tam tikrų aplinkybių.

– Kiek filmų šiandien yra jūsų kolekcijoje? Įdomu, kaip ją tvarkote?

– Kiek turiu DVD ir „Blu-ray“ diskų, kantriai registravau, kol jų buvo tik 7 tūkst. Paskui tai patekdavo tiesiog į dėžę, nes knygų – vargšės knygos – lentynos seniai net keliomis eilėmis buvo perpildytos. Apytikriai esu suskaičiavęs, kad mažiau nei per 10 metų savo pomėgiui išleidau beveik 100 tūkst. litų. Daugiau to nedarau. Reikiamą diską surasti iš tiesų labai keblu. „Mano“ aukso fondas – greitai randamoje lentynoje. „Visi kiti“ 8–9 tūkst. ieškomi su žiburiu. Stengiausi sudėti pagal žanrus ir iškilias pavardes. Bet sumaištis neišvengiama, nes talentingi aktoriai dažniausiai nusifilmuoja kone visų žanrų filmuose, pas skirtingus režisierius.

– Kiek galėtų būti verta jūsų filmų kolekcija?

– Dešimt kartų mažiau, nei aš išleidau. Turbūt dar mažiau. Jei norėčiau piniginės grąžos, turėčiau stovėti su savo diskais blusų turgelyje. Tai ne investicija. Tai man brangiai kainavęs pomėgis. Ir čia tik dalis išlaidų. Dar pusę tiek kainavo filmų žiūrėjimo aparatūra. Projektoriai, garso aparatūra, specialiai Japonijoje namų kinui sukurtas pusantro metro įstrižainės televizorius, knygos ir albumai apie kiną. Aš domėjausi tuo, ką perku, skaičiau apie tai. Pirma skaičiau, o tik paskui ieškojau.

– Kuriuos filmus pavadintumėte išskirtiniais kolekcijos eksponatais?

– Restauruotos senųjų kino meistrų filmų versijos, šiandien išleistos kokio nors jubiliejaus proga. Filmai, seniai tapę klasika. Paminėsiu tik kelis: švedų režisieriaus Victoro Sjöströmo 1921 m. „Ekipažas vaiduoklis“, vokiečio Fritzo Lango 1931 m. „Žudikas“ („M – Morder“), britų ir indų 1982 m. sukurtas ir 8 „Oskarus“ pelnęs „Gandis“, apie kurį jo režisierius Richardas Attenborough yra pasakęs: „Niekada nenorėjau būti režisierius. Aš tiesiog troškau nufilmuoti šį filmą. Tai mano misija.“ Tų diskų ir įpakavimas ypatingas, išskirtinis. Vieni kaip kino juosta – metalinėje dėžutėje, kiti – kaip saldainiai dviguboje kartoninėje, įdėta daug informacijos, bukletų apie režisierius, aktorius, filmo istoriją. Nenoriu kalbėti apie pinigus, bet tokie diskai ir kainuoja brangiausiai. Mūsų parduotuvėse tokių nerasi. Beveik visus juos pirkau interneto parduotuvėje amazon.com. Atsiunčia paštu iš Londono. Bet į tą parduotuvę reikia „eiti“ jau žinant, ko nori.

– Kokie filmai yra jūsų labiausiai ieškomų sąraše?

– Anksčiau turėjau labai ilgus tuos sąrašus. Prisimenu, kai „Paieškų tarnybai“ filmuoti tekdavo vykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą, veždavausi sąrašus su 200–300 pavadinimų. Rusijos parduotuvėse buvo didžiulė pasiūla ir geros kainos. Iš kiekvienos kelionės parsiveždavau po 100–150 diskų. Kartais muitininkai pasidomėdavo, ar iš tiesų visi diskai skirtingais pavadinimais, kolekcijai, o ne prekybai. „Fanatikas“, – sakydavo. Dabar tokio sąrašo nebeturiu. Jau susirinkau viską, be ko „negalėčiau gyventi“.

– Ar dalijatės filmais, skolinate?

– Tai skaudus klausimas. Paskolinti filmo diską, kaip ir knygą, reiškia jo netekti. Paskolintų filmų sąrašą turiu ir saugau. Jis nėra labai ilgas. Niekadėjų pavardes skelbsiu spaudoje, mokamų skelbimų puslapiuose. Be abejo, visi tie žmonės – draugai ir pažįstami. Niekam daugiau nebeskolinu. Jeigu labai prašo, padarau kopiją. Arba pažadu, kad padarysiu. Kai rengiu kino vakarą, žinoma, nešuosi savo. Jei draugai prašo kino vakarui, filmų atnešu ir pats pasilieku iki vakarėlio pabaigos. Aš neabejingas kinui.

– Kas jums yra geras filmas? Kuo jis turi išsiskirti, kad tokiu pavadintumėte?

– Rimtas klausimas. Objektyvaus atsakymo į jį nėra. Kiekvienas turi savo kiną. 2007 m. Kanų kino festivalio rengėjai buvo sugalvoję projektą  „Kiekvienam savo kinas“, kuriame dalyvavo, rodos, 35 garsūs ir garsiausi šių dienų pasaulio kino režisieriai. Tas lipdinys (vieno režisieriaus kino novelei – tik 3 minutės) buvo rodomas kaip atskiras pilnametražis filmas. Ko tik ten nėra... Amžiną atilsį didžiausios pagarbos vertas lietuvių kino kritikas Saulius Macaitis į tokį klausimą atsakydavo žodžiais: „Geras filmas turi būti gerai sukaltas.“ Taikliau nepasakysi. Be to, man geras filmas dar turi mane ir užkabinti. Apie jį turi galvoti ir baigęs žiūrėti. Filmas, kurio kitą dieną jau neprisimeni, nieko nevertas. Tai vienintelis blogų filmų, kurių šiandien pilni kino teatrų repertuarai, pranašumas. Jie neišlieka atmintyje. Kaip glamūrinis vakarėlis Vilniuje – prisimeni tik tiek, kad buvai, kad nuotraukų iš jo buvo visuose portaluose, ir nieko daugiau.

– Domitės lietuvišku kinu? Tiesa, galima pajuokauti, kad tokio nėra, be keleto žybtelėjimų per metus. Koks jis jums atrodo kitų šalių kontekste?

– Domiuosi. Į tą klausimą pati atsakėte antru sakiniu. Kitų šalių kontekste lietuviško kino iš viso nėra. Kinas – labai brangus malonumas. Yra pavyzdžių, kai turėdami labai mažą, vadinkim, lietuvišką, biudžetą jauni, iki tol nežinomi kūrėjai išgarsėja. Jų filmo eina žiūrėti milijonai, jis perkamas ir rodomas užsienio šalyse. Bet tokių pavyzdžių nedaug. Jei kam įdomu, du tokio likimo filmai. Amerikiečių „Apsirūkėliai“ (1978 m. „Up In Smoke“, pirmasis filmas, o ne kiti šeši jo tęsiniai; tai, kad kitais metais ar vėliau pasirodo filmo tęsinys, yra įrodymas, kad filmas buvo vertas dėmesio) ir tuomet dar jaunų nežinomų belgų „Žmogus kanda šunį“, sukurtas 1992 m. Tais pačiais metais Kanuose jis laimėjo net du prizus, vieną jų – geriausio filmo. Geresnės reklamos jo autoriams nė nereikėjo. Filmo sukūrimo situacija buvo labai lietuviška. Belgijos kultūros ministerija atsisakė finansuoti jaunųjų kino entuziastų paraišką ar skyrė labai nedaug – kaip pas mus. Bet vaikinukai buvo ambicingi, susibūrė ir pasakė: „Darom už tiek, kiek turim.“ Filmavo ant grūdėtos nespalvotos juostos naudodami rankinę kamerą, garsą įrašė tiesiogiai, filme nėra muzikos. Dabar jis vadinamas kultiniu, o jo kūrėjai tapo žinomi visoje Europoje.

– Kolekcininkas – vyno, antikvarinių daiktų, lėlių, gėlių ir kt. – paprastai itin kruopščiai renkasi naują objektą: ieško, tyrinėja, pasiryžęs pirkti dar ilgai kalba, klausinėja. Ar jūs taip pat skrupulingai renkatės dar vieną filmą?

– Apie visa tai turėčiau kalbėti būtuoju laiku. Bet panašiai ir būdavo. Iškalbingas faktas: televizijos operatoriai, vykdavę kartu su manimi į užsienio komandiruotes, labai džiaugdavosi. Sakydavo, kol tu būni DVD parduotuvėje, mes galim neskubėdami ir alaus išgerti, ir miestą apžiūrėti. Aš ten prapuldavau pusdieniui mažiausiai. Kol viską apžiūri, kol pasikalbi su pardavėjais... Jie dažniausiai būdavo kino žinovai. Ne kartą ir parduotuvę uždarius pokalbį pratęsdavome gretimoje kavinėje ar bare. Kad mano operatoriui būtų linksmiau...

– Ar turėdamas gausybę filmų lankotės kino teatruose?

– Labai retai. Susigundau pažiūrėti tik nominuotus garsiausiems kino apdovanojimams. Ir 3D. Namie to nepamatysi.

– Spragėsiai, pokalbiai telefonu, filmo komentavimas, šnabždesiai, bučiniai, vėlavimas – kas jus labiausiai erzina kino teatre?

– Viskas, ką paminėjote, išskyrus bučinius. Bučiuotis kine neturėtų būti draudžiama. Kiną reikia mylėti. O jeigu ateini į kino teatrą su mylimu žmogumi... Tuos, kurie kine kalba mobiliaisiais, mintyse šaudau. Kai jie nugriūva, niekam neleidžiu paskambinti numeriu 112. Kai rodo titrus, tai padarau pats. „Kiek šiandien, Egidijau?“ – klausia atsiliepęs balsas. „Pusė salės“, – atsakau.

– Tikitės kada nors peržiūrėti visus savo kolekcijos filmus?

– Vargu. Kai išeisiu į pensiją, sakau... Aš neturiu atsitiktinai patekusių filmų. Kiekvienas kuo nors buvo įdomus, svarbus, jei pirkau. Apie kiekvieną filmą, kurį turiu, galėčiau papasakoti. Turiu savo auksinę lentyną, kurią žiūriu 10 ir 15 kartą. Tokių filmų nėra daug. Turiu jų visoms nuotaikoms. Atmintinai moku pagrindinius dialogus. Studijų metais tiesiog pamišęs buvau dėl Eimunto Nekrošiaus spektaklių Jaunimo teatre. Ėjau jų žiūrėti po 5–8 kartus. Atmintinai mokėjau kone kiekvieną aktorių scenoje ištariamą žodį, eidamas po spektaklio namo atkartodavau reikšmingiausias spektaklio vietas. Kitą kartą pykdavau, kai aktoriai ką nors pasakydavo kitaip, kartais improvizuodavo.

– Pajuokausiu. Jūsų vedamos laidos „24 valandos“ žurnalistė Gerda neseniai kvietė žiūrovus kuo anksčiau pagalvoti apie testamentą, kad vėliau bėdų nekiltų. Ar pats svarstėte, kur atsidurs jūsų filmų kolekcija?

– Taip pat pajuokausiu: užrašysiu Radži. Jis žino, ką daryti... Lygiai taip pasakiau ir toje laidoje po jūsų minėto Gerdos siužeto.

– Esate užsiminęs, kad norėtumėte režisuoti pilno metro filmą. Einate šios svajonės link ar paliekate likimo valiai?

– Svajoti nedraudžiama. Tą filmą matau ir dažnai montuoju mintyse. Patyrę ir pripažinimą pelnę romanistai kartais pasako, kad apie savo gyvenimą kiekvienas žmogus galėtų parašyti romaną. Aš jiems norėčiau pridurti, kad taip pat sukurti filmą. Bent jau scenarijų jam. Kurį operatorius, kompozitorius ir režisierius su visais aktoriais tik sugadintų... Nes kiekvienam savo kinas.

– Ar yra tekę diskutuoti su žmogumi, deklaruojančiu meilę kinui, o per pokalbį suprasti, kad iš tiesų nelabai jis apie tai nusimano?

– Be abejo. Tik ginčytis, diskutuoti visada yra įdomu su protingais, žinančiais ir kultūringais. Visada džiaugiuosi, kai pašnekovas kalbant apie jau matytą filmą papasakoja tai, ko pats galbūt nepastebėjai. Atsiranda noras dar kartą pažiūrėti ir pratęsti pokalbį.

– Kur, kada, kodėl vedate kino vakarus?

– Dabar tai būna retai. Pusantrų metų su buvusiu studijų draugu, dabar kino kritiku Marijumi Kulviečiu, vedėme kino vakarus viename Vilniaus restorane. Idėja buvo graži. Bet ji apkarto restorano direktorei. Prisimenu, kartą ji manęs gana neviltingu balsu paklausė: „Ar negalėtumėte po savo kalbų parodyti tokio filmo, kad kiekvienas užsisakytų po karbonadą? Supraskit, aš iki pusiaunakčio nepaleidžiu virėjų, o svečiai geria tik kavą.“ Kinas ir karbonadai iš tiesų nesuderinami dalykai. Tiesa, per Božolė vakarą restorane rodėme amerikiečių „Sideways“ (2004 m., „Šalikelės“). Filmo herojai keliauja Kalifornijoje nuo vieno vyndario pas kitą ir, be abejo, ištisai ragauja. Tą vakarą restorano svečiai išgėrė papildomą dėžę vyno. Kino vakarai – atskira tema. Neužmirškime, kad kinas buvo ir yra sukurtas žiūrovui, kuris sėdi tamsioje salėje. Aš sau tą malonumą galiu leisti tik sodyboje. Ten yra ta salė, ekranas, projektorius, geras garsas.

– Nekyla minčių surengti savo turimų filmų festivalio?

– Nekyla. Savo įsigytus filmus galiu rodyti tik savo namuose, savo draugams, neimdamas už tai jokio atlygio. Beje, už tuos kino vakarus restorane negaudavome jokio atlygio. Tik puodelis kavos, vienas kitas bokalas, paskui dar girtą Marijų į Lazdynus parvežti... Kino festivalius rengiu kiekvieną vasarą. Draugams. Savo sodyboje. Jie visi žino – jeigu atvažiavo, be filmų neištrūks. Mano mėgstamas žaidimas su svečiais: pasiūlykite temą, aš ta tema pasiūlysiu mažiausiai penkis filmus. Bet tai bus tik vietoj „žurnalo“. Anksčiau kino teatruose nerodydavo reklamos. Būdavo „žurnalai“ (dažniausiai 10 minučių propagandinės dokumentikos).