Gamtos kalendorius

"Mūsų protėviams buvo labai svarbus ryšys su gamta, – atkreipia dėmesį etnologė ir primena, kad anksčiau Rasos buvo švenčiamos tą dieną, kai saulė yra aukščiausiame taške. – Tada patekėjusi saulė suteikia rasai nepaprastų galių. Ja apsiprausęs žmogus bus sveikas ir stiprus, veidas – skaistus. O numigus paryčiui sapnuose išvysi savo mylimąjį ar mylimąją. Ir žolynai, vasarvidžiu kupojantys, turi daugiausia jėgos. Tai pilnatvės, brandos metas, didžiausia gyvybinių jėgų sankaupa, palanki naujai gyvybei pradėti. Todėl ir dauguma šventės ritualų susiję su poros ieškojimu."

D.Šeškauskaitė ne kartą yra raginusi Rasas švęsti tikrąją dieną, o Jonines palikti varduvėms. "Per Rasas žmonės gautų daugiau gamtos galių ir kosminės energijos", – tikina mokslininkė, tyrinėjusi ne tik etnologiją, bet ir etnobotaniką, etnokosmologiją.

Su šv.Jono varduvėmis birželio 24-ąją Rasų šventė sutapatinta atėjus į Lietuvą krikščionybei. Prosenovinės Rasų tradicijos – meilės ir vestuvių burtai, žoliavimas, prausimasis rasa, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį – tuomet atrodė raganiškos... "Taip norėta tą velniavą panaikinti", – į krikščionybės ištakas nukelia pašnekovė.

Rato magija

Lietuvių mitologijoje labai svarbus rato simbolis. "Kai per Rasas mergina sutinka savo vaikiną – jam atiduoda vainiką, kai atsisveikina su tėvais – ratu apeina stalą, kai tuokiasi – apsikeičia žiedais. Ratas simbolizuoja laiką, kaitą, judėjimą", – aiškina lietuviškų apeigų žinovė.

"Žiemą gamta ilsisi, pavasarį bunda, vasarą žydi, o rudenį subrandina vaisius – toks gamtos ratas. Taip seniau buvo suprantamas ir žmogaus gyvenimo ratas: vasarą susipažindavo, rudenį ištekėdavo, žiemą gyveno vaikelio laukimu, o pavasarį pasitikdavo naują gyvybę. Žmogaus gyvenimas – tartum vientisa šventė, kai pagerbiama žemė, vanduo, medžiai, ugnis, dangus ir visa, kas yra aplink", – pasakoja etnografė.

Lietuviams nuo seno svarbūs burtai, o spėti ateitį reikėję per Kūčias ir Rasas. "Per Kūčių vakarienę svarbu nepamiršti protėvių vėlių, tai protėvių pagerbimas, o Rasos skirtos ateičiai – jaunimui", – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Pagrindinis magijos tikslas – išsiaiškinti svarbiausius žmogui klausimus: ar jauna mergina ištekės, ar susirgęs žmogus išgis, ar ant patalo gulintis senolis išgyvens, kaip bus galima apsisaugoti nuo ligų ir negandų. "Per Rasas stengdavosi išsiburti, kokie metai bus iki Kalėdų", – sako D.Šeškauskaitė.

Burtų galia

Rasos šventė prasideda sakraliniu apsiprausimu ryto rasa, žolynų puokštės rinkimu ir vainikų pynimu. Vaikinai juos pindavo iš lapų, merginos – iš žydinčių gėlių. Ant šakotos kupolės per petį mesdavo vainikus: jei pataikydavai užmesti iš pirmo karto – gali ruoštis vestuvėms. Vaikinus leisdavo į vandenį: jei dviejų jaunuolių vainikai susitikdavo – tais metais bus vestuvės.

"Burtų buvo daug. Saulei nusileidus, uždegamas laužas, nes ugnis buvo itin gerbiama ir sudvasinama. Tikėta, kad ji gali apvalyti žmogų nuo blogybių. Todėl į ugnį mesdavo sudeginti piktžoles, kad jos nevešėtų laukuose, šokinėdavo per laužą, kad visus metus būtų sveiki ir negandos aplenktų. Jei per laužą pora šokdavo susikibusi rankomis, tai prilygo pasižadėjimui tuoktis", – atskleidžia senovinius papročius pašnekovė.

Žolynų kalba

Žolininkės, sako D.Šeškauskaitė, tuomet buvo ir gydytojos, ir psichologės, ir patarėjos, ir pribuvėjos. Jos daug žinojo apie sveikatą, mokėjo gydyti, užkalbėti ir iš žolynų išburti ateitį. Susirinkti žolynų puokštę ir iš jos išsiburti – ir šiandien gyva tradicija. Tik reikia suskinti 6, 9, 12 ir t.t. gėlių.

"Žmogus renkasi puokštę pagal save, dėdamas krūvon jam patinkančius augalus. Iš to galima spręsti, koks jis pats yra, kas jo laukia, – sako tradicijų žinovė, puikiai išmananti augalų kalbą. – Kai aš buriu, išaiškinu, kad ginkdie neskintų rūgštynės ar dilginančio augalo. O kitas, žiūrėk, vis tiek paima. Tai ir apie žmogaus būdą pasako, ir apie jo laukiančius metus. Vadinasi, dilgins gyvenimas, bus rūgštus."

Giminės draugiškumas yra geriausias pavyzdys vaikams, anūkams. Rasos – puiki proga pasimatyti su tais, kuriuos matome rečiau, drauge pabūti, pasilinksminti.

Pozityviausius augalus, tikina pašnekovė, surenka vaikai. "Jie dažniausiai skina žydinčias gėles, tai reiškia šviesų ir gražų gyvenimą. Suaugę žmonės prisirenka įvairesnių augalų, kartais į puokštę įdeda ir lapų. O jie simbolizuoja sunkesnį gyvenimą. Linkint sau gero, reikėtų rinkti gražiai žydinčias gėles ir stangrius augalus", – pataria D.Šeškauskaitė.

Dar vienas svarbus etnologės patarimas – Rasas švęsti kartu su vaikais. "Jiems reikia patarti, kokias žoles ir gėles rinkti, kokius vainikus pinti, kad jų gyvenimas būtų geresnis", – primena pašnekovė.

Susitelkimo šventė

Labai svarbu per vasarvidžio šventę susirinkti visai šeimai, giminei. "Susiburkite tėvų, senelių sodyboje, net jei ten ir nebelikę namų. Pabūkite visi drauge, pasodinkite ąžuolą, padėkite simbolinį giminės akmenį", – D.Šeškauskaitė vardija pastaruoju metu populiarėjančias tradicijas.

Senovėje Rasas švęsdavę visi drauge: ir vaikai, ir jaunimas, ir tėvai, ir seneliai. Tautos tradicijų puoselėtoja tikina, kad toks pabuvimas kartu – labai naudingas. "Nuo seno tai susitelkimo šventė. Labiau susitelkę žmonės gyveno ir kasdienybėje. Seniau visą išmintį vaikams perduodavo seneliai, šeimos gyveno neišsibarsčiusios, visi vieni kitų laikėsi", – primena tuometes vertybes.

Pašnekovę džiugina šiandieną vis dažniau per Jonines giminę suburiantys lietuviai. "Giminės draugiškumas yra geriausias pavyzdys vaikams, anūkams. Rasos – puiki proga pasimatyti su tais, kuriuos matome rečiau, drauge pabūti, pasilinksminti", – mano etnologė D.Šeškauskaitė.

Privaloma šventės dalis – vaišės. Susineštos iš namų ir patiektos ant bendros staltiesės jos taip pat savotiška apeiga, vienijanti visus. O dainos, šokiai, rateliai, žaidimai dar labiau sutrumpina trumpiausią metų naktį.