– Gimtadienį pasitinkate daug repetuodamas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Gal ir švęsite kartu?

– Taip, ketvirtadienį bus koncertas rotušėje. Pagrosime, bet daugiau nesakysiu.

– Esate priekabus vadovas?

– Kai yra gerai, nori dar geriau. Tai ne priekabumas, o noras, kad būtų labai gerai.

– Tik savo orkestro priekabiai klausote ar ir kitų?

– Ir savo orkestro nepriekabiai klausausi. Yra daug puikių orkestrų, dabar atsirado puikių dirigentų. Pavyzdžiui, Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, kuris mūsų orkestre daug dirba. Jie – talentingi žmonės. Kristupo vasaros festivalyje mūsų orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė. Gera dirigentė. Ne veltui ją paėmė Birmingamas.

Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą.

– Bet jūs visada Lietuvoje...

– Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą. Vadovaujuosi vienu dalyku: jūs per visą savo gyvenimą intensyviai skaitydamas galite perskaityti tik apie 5 tūkst. knygų, o kiek galite išklausyti muzikos? Kultūra ir menas nėra vienadienis dalykas, tai nėra traukinys, kur žiūri – viena kultūra, kita kultūra. Ar kaip japonai, kurie važiuoja ir fotografuoja viską, ką mato. Kultūra tai, kas išgyvenama, kas sudaro tavo vidinį pasaulį. Tai nėra greitas dalykas, reikia laiko, reikia įsigyventi. Yra daug literatūros kūrinių, kuriuos norisi perskaityti dar ir dar kartą. Skaitai kokį nors Hermanną Hesse ir kiekvieną kartą tas pats kūrinys atveria naujus dalykus, sminga į tave. Štai kultūra.

Manau, kad 19 a. Lietuvos kaimas turėjo savo kultūrą. Ar tie žmonės buvo menkesni, ar jų pasaulio matymas ir išgyvenimas buvo prastesnis, kad jie nematė Egipto piramidžių? Ne. Esu įsitikinęs, kad taip yra. Taigi ir aš tarnauju mūsų bendruomenei, tarnauju Lietuvai.

Kita vertus, yra atskiros bendruomenės. Yra Niujorko bendruomenė, ir net ten daug provincialumo. Yra daug atsitiktinumų, nes informacijos srautas milžiniškas, visi veržiasi į Niujorką, kad tik ten pasirodytų, padarytų kažką. Yra daug žaidimo.

– Dažnai jus kviečia į užsienį?

– Priklauso nuo sezono. Kartais labai daug, kartais, kaip praėjusiais metais, labai mažai. Bet tai neturi jokios reikšmės. Man svarbiau, kad mes atgrojame savo 70 koncertų Lietuvoje.

– Jūs rūpinatės mūsų publika, Vilniuje rengiate Kristupo vasaros festivalį. Kiek jau metų?

– 24 metus.

– Ir jūs, kaip niekas kitas, gerai pažįstate Vilniaus publiką. Kokia ji?

– Ji kinta. Publika apskritai labai kinta. Kita vertus, visame pasaulyje visa publika vienoda – ji klauso.

– Kai prezidentė jus sveikino 70-mečio proga, sakė, kad be jūsų neįsivaizduoja Lietuvos muzikinio gyvenimo. O jūs įsivaizduojate save be muzikos?

– Įsivaizduoju. Nereikia per daug susitapatinti su išoriniais dalykai. Žmogus negali būti vienplanis. Pavyzdžiui, juk yra ministrų, kurie labai siauriai mąsto ir negali pamatyti, kas aplinkui darosi. Tai nėra gerai. Žmogaus vidinis pasaulis turi būti didelis, atviras. Be abejo, yra preferencijos. Ir man muzika labai svarbi, ir aš dažnai pasiklausau kažkokios muzikos šiaip sau, dėl savęs, kad galėčiau susikaupti.