Nacionalinės premijos laureatė: į kompozitorės kelią mane atvedė scenos baimė

Dešimtmetį Italijoje gyvenanti nacionalinės premijos laureatė, kompozitorė Justė Janulytė sako, kad jos ryšys su Lietuva nebuvo nutrūkęs nė akimirkai.

Ji teigia, kad įvertinimas bus paskata „ir toliau nebandyti savęs pakeisti kūrybine prasme“.

„Tai yra labai didelis įvertinimas, pripažinimas mano gana specifinės muzikos, ir būtent Lietuvoje. Dėkingumą jaučiu savo terpei, mokytojams, kurie mane užaugino. Esu pilna idėjų, tai galbūt paskatins dar drąsiau įgyvendinti idėjas, kadangi gana radikaliai dirbu ir gana sunkiai einu į kompromisus“, – BNS kalbėjo kūrėja, šią savaitę gavusi Nacionalinę kultūros ir meno premiją už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą.

Italijoje gyvenanti 35-erių kompozitorė šiuo metu ne tik kuria Lietuvos bei užsienio scenoms, bet ir dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Kompozicijos katedroje.

„Nesijaučiu nė kiek pamiršta, nejaučiu atotrūkio gyvendama Italijoje“, – teigia menininkė.

Kasmet ji sako praleidžianti Lietuvoje mažiausiai porą mėnesių su šeima, į gimtinę žada grįžti ir kitąmet bei surengti meistriškumo pamokas LMTA studentams.

„Noriu, kad mano vaikai būtų kuo daugiau Lietuvoje, kad kuo natūraliau kalbą mokėtų“, – sakė ji.

Savo, kaip muzikės kelią, ji pradėjo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, kur mokėsi fortepijono specialybės, vėliau sako pajutusi „labai stiprią scenos baimę“, tad buvo pervesta į chorinį dirigavimą, vėliau rinkosi muzikos teoriją, kur rengiami muzikologai – ten pradėjo lankyti privalomą kompozicijos fakultatyvą pas kompozitorių Bronių Kutavičių. Šis, anot muzikės, yra jos „pirmasis ir mylimiausias profesorius“.

„Perėjau visą natūralų etapą nuo atlikėjos, per muzikos teoriją, per chorą iki kūrybos. Atrodo, scenos baimė – tarsi tokia nesėkmė. Atsigavau po to perėjusi į kitus skyrius, ėmiau laimėti bendrojo fortepijono konkursus. Bet iš tokios tarsi nesėkmės nuėjau ten, kur turėjau nueiti“, – pripažįsta menininkė.

Įstojusi į Muzikos akademija ji iš pradžių taip pat rinkosi muzikologiją ir tik vėliau – kompoziciją.

Savo minimalistinėms kompozicijoms J. Janulytė dažniausiai renkasi styginius instrumentus. Jos kūriniai „Smėlio laikrodžiai“, „Vidurnakčio saulė“ rašyti violončelėms.

„Mano dėdė, manos brolis Algirdas Straižys yra violončelininkas, Lietuvos kamerinio orkestro atlikėjas. Aš jį nuo vaikystės mačiau grojantį – man įstrigo tas violončelės garsas, įvaizdis“, – potraukį šiam instrumentui paaiškina muzikė.

Kalbėdama apie savo kūrybą, J. Janulytė sako priklausanti baltiškajai tradicijai, taip pat yra lyginama su amerikiečių minimalistais, kuriančiais platesnėms masėms. Ji tvirtina nesiekianti kurti „laboratorinės muzikos“, kuri būdinga prancūzų ar italų šiuolaikiniams kompozitoriams.

„Mano muzika man pačiai yra labai svarbu, svarbu emocijos, paveikumas, kuris ne tik kokiai nors mažai „sektai“ suvokiamas“, – sako ji.

Menininkė džiaugiasi įgyvendintais projektais kartu su vizualiųjų menų atstovais – per muzikos ir vaizdo sintezę prieš septynerius metus su italų menininku Luca Scarzella (Luka Skarcelu) gimė projektas „Smėlio laikrodžiai“, prieš dešimtmetį jos kompozicija „Kvėpuojanti muzika“ taip pat buvo perkelta į sceną pasitelkiant aktorius.

„Galvojau, kad man pavyks daugiau tokių darbų įgyvendinti, bet jie reikalauja didelio biudžeto, didesnių partnerių. Tikiuosi, kad dar pavyks keletą tokių darbų padaryti, nes ta vizualinė dimensija yra ir mano muzikiniuose kūriniuose, o kai ji dar „išeina į paviršių“, įgauna ir tą apčiuopiamesnį pavidalą, būna sceninis kūrinys arba instaliacijos. Bet tai nuo mano svajonių kartais nepriklauso, yra biudžetinės, sceninės problemos, reikalauja didelės kūrybinė grupės“, – teigia kompozitorė.

Ji pripažįsta, kad pastaruoju metu dirba „kartais ir peržengdama fizines ribas“, tačiau ne dėl siekio daugiau uždirbti, o dėl to, jog jaučia ypatingą kūrybinį pakylėjimą ir gauna „tokius pasiūlymus, idėjas, kurių negali atsisakyti“.

Šiuo metu J. Janulytė baigia naują kūrinį „Čia, prie tylios ribos“, jį užsakė Estijos koncertinės įstaigos. Šis kūrinys taps bendro Baltijos šalių projekto dalimi – Lietuvos, Latvijos ir Estijos atkūrimo šimtmečiui skirti trys koncertai „Baltijos laisvė“ vyks sausio pabaigoje. Kitus du kūrinius koncertui pateiks latvių kompozitorius Pėteris Vaskas bei estas Erkkis Svenas Tuuras (Erkis Svenas Tiūras). Šie koncertai bus rengiami ir Latvijoje bei Estijoje. Kompozitorės kūriniai vasarį skambės Paryžiaus, kovą – Briuselio scenose.

1982-aisiais gimusi J. Janulytė 2006-aisiais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos magistrantūrą, tobulinosi jaunųjų kompozitorių, muzikologų kursuose Varšuvoje, Taline, Italijoje. Ji yra parašiusi per 30 kūrinių, jie buvo atlikti  Europoje, JAV bei Kanados scenose. Jos muziką grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos, Kristoforo kameriniai orkestrai, taip pat Europos šalių atlikėjai ir kolektyvai.


Šiame straipsnyje: Justė Janulytėkompozitorė

NAUJAUSI KOMENTARAI

jo

jo portretas
Dar viena priekaba...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių