– Ką tik įvyko jūsų pasirodymas Berlyno filharmonijoje. Ar sunku buvo patekti į šią prestižinę sceną? Ar greitai atradote ryšį su auditorija?

– Berlyno filharmonija turi vienas geriausių salių pasaulyje. Man buvo labai įdomu ir malonu ten koncertuoti. Grojau puikiu D klasės "Steinway" fortepijonu, salės akustika ten yra beveik tobula, o publika nuo pirmų natų keliavo kartu po garsų ir vaizdų pasaulį. Labai noriu padėkoti Lietuvos ambasadai, bendruomenei ir dar daugeliui žmonių, padėjusių man surengti šį labai sėkmingą koncertą.

– Jūsų pasirodymų kelias driekiasi per visą Europą iki kitų žemynų. Kur artimiausiu metu vyks jūsų koncertai? Kada išvysime jus Lietuvoje, Kaune?

– Lietuvoje artimiausi koncertai vyks gegužę, yra planuojamas pasirodymas "Compensa" kamerinėje koncertų salėje Vilniuje. Kaune taip pat turiu savo pamėgtą publiką ir esu labai dėkingas gerb.Justinui Krėpštai, gerb.Vidmantui Bartuliui už kasmečius pakvietimus groti puikioje Kauno valstybinės filharmonijos salėje.

– Ar adaptuojate pasirodymo programą konkrečiai auditorijai? O gal į jūsų koncertus ateina žmonės tvirtai žinodami, ko tikėtis, todėl galite atsipalaiduoti ir tiesiog materializuoti savo sumanymus?

– Programos stengiuosi neadaptuoti. Kartais, aišku, pasitaiko koncertuoti vaikams ar specialiose įstaigose, tada, žinoma, derinu programą pagal jų galimybes ir poreikius. Materializuoti sumanymus ne visada pavyksta, bet tai yra mano siekiamybė.

– Jūsų projektai animuoti. Ar todėl, kad judesiu lengviausia sujungti vaizdą ir garsą, ar jums norėjosi šios dimensijos, tėkmės?

– Muzika yra garsų tėkmė, nesustabdomas judėjimas – kaip žmogaus kvėpavimas ar upės tėkmė. Dėl to šiaip paveikslai, statiškai stovintys scenos gilumoje, reikalavo judesio, kartais optinio priartinimo, o kartais – šiaip minimalios spalvos vibracijos. Dėl to kreipiausi į puikų menininką Eimantą Pivoriūną, kuris ir padėjo man įgyvendinti gyvų paveikslų idėją.

– Jūsų oficialioje biografijoje parašyta, kad dalyvaujate maratonuose. Bėgime labai aišku – yra startas ir finišas, kurį perkirtus jaučiamas ir nuovargis, ir begalinis pasitenkinimas. Kokie būna jūsų kūrybos maratonai ir finišai, kai suprantate, kad vienas etapas įveiktas – ar eilėje jau laukia nauji sumanymai, ar vis dėlto būna kūrybos pauzių?

– Stengiuosi, kad pauzių būtų kuo mažiau, būtent pauzių metu ir atsiranda nuovargio jausmas. Bėgant laikui, vis labiau įsitikinu, kad didžiausias pasitenkinimas būna kūrybinio proceso metu. Jis ir teikia didžiausią malonumą. Bėgime tas pats – finišavęs jauties patenkintas, bet neilgai, ir to jausmo nepalyginsi su kūno ir proto būkle,kai nubėgi dešimt, penkiolika ar dvidešimt kilometrų ir žinai, kad lieka dar tiek pat. Kuriant ar bėgant aplanko tam tikras sielos išsivalymo pojūtis.

– Ar turite mėgstamų kūrėjų, kurių dailės darbai jus kaskart sukrečia? Kompozitorių, kurių muziką ypač mėgstate?

– Yra daug mane jaudinančio, veikiančio meno. Jis apima ne tik dailės ar muzikos ribas. Sunku būtų kažką išskirti, kadangi gero meno yra tiek daug. Labai mėgstu, mano požiūriu, gerą literatūrą: Jamesą Joyce'a, Vladimirą Nabokovą, Wiliamą Faulknerį ir daugelį kitų. Mėgstami poetai – Fernando Pesoa, Ted Kooseri, kine daug metų žavėjausi Davidu Lynchu, bet labai mėgstu ir klasikinius režisierius, tokius, kaip Yasujirō Ozu , Mauro Bolognini, Pieras Paolo Pasolini, Jeanas Renoir ir daugelį kitų. Šiuolaikiniame kine vertinu brolius Coenus, Alejandro Gonzales Inaritu. Man artima skirtingų epochų muzika – nuo baroko iki šiuolaikinės, taip pat patinka ir džiazo muzika. Nenorėčiau ko nors išskirti, nes kiekviena epocha turi savų muzikos ir tapybos genijų.

Kas? V.Paukštelio "Šokančių paveikslų rečitalis".
Kur? "Compensa" koncertų salėje (Kernavės g. 84, Vilniuje).
Kada? gegužės 26 d. 20 val. Nuo 19 val. paveikslus pristatys pats autorius.