Tai kur gyvena pabaisos? (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Neilo Gaimano „Niekurniekada“ ir Maurice’o Sendako „Kur gyvena pabaisos?“.

Neilas Gaimanas „Niekurniekada“

Birtas Neilas Gaimanas – vienas ryškiausių šiuolaikinių maginės fantastikos kūrėjų. Nuo kūrybinio kelio pradžios jis nevengė glaudaus santykio su populiariąja kultūra: prisidėjo prie komiksų ir scenarijų kūrimo, o pirmąjį savo romaną „Gera lemiantys ženklai“ parašė bendradarbiaudamas su itin garsiu britų fantastu Terriu Pratchetu. N. Gaimano knygos, skirtos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų bei paauglių auditorijoms, sulaukė palankių vertinimų, ne viena knyga, pavyzdžiui, „Žvaigždžių dulkės“, „Karolaina“, tapo kino filmais, o „Amerikos dievai“ visai neseniai televizijos serialu. Rašytojas pažįstamas ir Lietuvoje, į lietuvių kalbą išverstos devynios jo knygos.

Šiemet išleistas N. Gaimano kūrinys „Niekurniekada“ (angl. „Neverwhere“) – antrasis rašytojo bibliografijoje. Iš pradžių, 1996-aisiais, jis buvo sukurtas kaip scenarijus šešių dalių britų serialui, tačiau dar tais pačiais metais pasirodė romano pavidalu.

Knygoje pasakojama apie Ričardą Meihju – tipišką Londono kostiumuotąjį, dirbantį finansų srityje. Vos per kelerius metus nuo atvykimo į didmiestį jis įgijo tai, kas daro jį laimingą: mėgstamą darbą, žavią sužadėtinę ir saldžios ateities perspektyvą. Tačiau kartą nežinia iš kur pasirodžiusi sužeista paauglė, keistu vardu Durys, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom.

Ričardas, traukdamasis iš gimtojo miestelio į didmiestį jautė, kad „tuoj išvyks iš kažkokios mažos, bet racionalios ir prasmingos vietos į kažką milžiniška ir sena, kur nėra jokios prasmės“ (p. 9). Tačiau tik po kelerių metų šis pirminis instinktas pasitvirtina. Durys, pasinaudojusi Ričardo gerumu ir atjauta, įtraukia į Žemutinio Londono labirintą. Šis Londonas, tiksliau miesto požemių raizgalynė, yra erdvė, kurioje paneigiami visi laiko ir erdvės dėsniai, kuriame eidamas į viršų netikėtai gali atsidurti apačioje, kuriame gyvena pabaisos, padugnės ir herojai, kuriame kiekvienas posūkis gali būti pavojingas, ir galiausiai „ kuriame gyvena pro plyšius pasaulyje į jį prasmegę žmonės“(p. 115). Vienu jų tampa ir Ričardas. Visomis išgalėmis jis stengiasi ištrūkti iš šio iracionalaus pasaulio, tačiau čia randa tai, ko nė manė stokojęs, – gyvenimo jaudulį ir prasmę.

Daugelyje savo kūrinių N. Gaimanas pasinaudoja literatūros klasikoje ir kultūroje įsitvirtinusiais pasakojimais ir motyvais. Štai „Kapinių knygoje“ atsiremiama į Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą“, „Žvaigždžių dulkėse“ į Viktorijos laikų pasakas. Kartu rašytojas gausiai naudojasi ir populiariosios kultūros elementais ir klišėmis, ypač kurdamas savo veikėjus. Pasitelkęs visą šį rekvizitą jis atveria tirštus fantastinius pasaulius, išsiskiriančius tamsia, pavojinga, gotiška atmosfera. Ir knygoje „Niekurniekada“, kurioje žaidžiama „Hobito“, „Ozo šalies burtininko“, „Batuoto katino“ ir kitų visuotinai žinomų pasakojimų elementais, daug dėmesio skirta pasaulio kūrimui. Nors atrodo, kad romane veiksmas veja veiksmą, nuolat atsiranda naujų veikėjų ir siužeto posūkių, tačiau Žemutinį Londoną skaitytojas gali ir užuosti, ir pajusti, ir pamatyti.

Knygos vertimas, deja, gana vidutiniškas. Nei vertėjai Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė, nei knygą redagavęs „Kalbos ir komunikacijos centras“ nepersistengė.  Jau anksčiau tos pačios leidyklos leista ir E. Macevičiūtės versta „Kapinių knyga“ nepažymėjo kokybe, tad ir „Niekurniekada“ ėmiau atsargiai. Ne veltui. Pavyzdžiui, angliškas frazeologizmas „cry me a river“ išverstas itin tiesmukai „priašarok man upę“, nors galbūt labiau būtų tikusios visiems suprantamos „krokodilo ašaros“. Vietomis nuostabą kelia tai į lietuvių kalbą verčiami, tai tik sulietuvinti Londono toponimai. O angliškas „hurt“ ne kartą verčiamas kaip „įskaudinti“, ir nors toks vertimas galimas, tačiau gerokai sušvelnina kontekstą – du knygos visai nesubtilūs blogiukai mėgaujasi sadistiškai žalodami kitus. Na, ir dar kartais pasitaiko tokios kalbos kliurkų, kaip „velteidžiausime laiką čia“ (p. 184). Nepaisant viso to, kūrinys paskaitomas.

N. Gaimano kūryba intriguoja tamsumu ir atmosferiškumu, popso ir aukštosios kultūros elementų derinimu, gudriai užmegztomis aliuzijomis, užuominomis, bet galiausiai tai šiai knygai ir pakiša koja – fantastinis pasaulis, nors ir perkautas, bet įdomus ir žadinantis vaizduotę, tačiau siužetas ir veikėjai gana banalūs, nuspėjami, o kartais pernelyg plokšti, tad galiausiai užvertus paskutinį puslapį norisi atsidusti. Eh. Gera knyga, kaip ir geras vynas, turi palikti turtingą, ne išsivadėjusį poskonį.

Maurice’as Sendakas „Kur gyvena pabaisos?“

Didelė šventė, kai pasirodo pasaulio klasika tapusių knygų vertimai į lietuvių kalbą. Šiek tiek baugi, bet kartu ir labai šilta knyga „Kur gyvena pabaisos?“ amerikiečių vaikams skaitoma jau daugiau nei 50 metų ir yra laikoma viena reikšmingiausių paveikslėlių knygų pasaulyje, o kritikų darbuose neretai įvardijama ir kaip pirmas modernus šio žanro pavyzdys.

„Kur gyvena pabaisos?“ ir M. Sendako indėlis į vaikų literatūrą buvo įvertintas ne vienu vietiniu, ir tarptautiniu apdovanojimu, kurių svarbiausias yra Hanso Christiano Anderseno premija, kartais vadinama vaikų literatūros Nobeliu. Lietuvoje iki šiol, deja, neturėjome šio autoriaus kūrybos vertimų.

Legendinėje knygoje pasakojama apie berniuką Maksą, kuris persirengęs vilko kostiumu namuose iš įniršio krečia įvairias piktas išdaigas (atkreipkite dėmesį į pirmąsias iliustracijas, visose jis susiraukęs!). Susierzinusi mama pavadina jį pabaisa ir nusiunčia miegoti be vakarienės, jis supyksta, tačiau nuėjęs į kambarį patiria nusiraminimą. Netikėtai įvyksta magiška transformacija – kambaryje pradeda augti giria ir Maksas pabėga į vietovę, kur gyvena pabaisos. Nors šios jį mėgina gąsdinti,  jis jų nebijo, atvirkščiai, savo akiplėšiškumu jas suvaldo, tampa karaliumi ir kartu išdykauja taip, kaip jam nebuvo leidžiama namuose. Tačiau galiausiai tai berniukui įkyri – jis ir užsinori grįžti ten, „kur yra mylimas“.

„Kur gyvena pabaisos?“ interpretuota labai įvairiai, tačiau dauguma pabrėžia vaiko brandos momentą. Knygos pradžioje Maksas dar nesugeba įvertinti tvarkos reikšmės ir suvaldyti savo emocijų, tačiau, atsidūręs tarp pabaisų ir tapęs viršesniu, atsakingu už gudrumu pavergtus gyvius, supranta, kad tvarka yra svarbi, o savo namuose yra ne tik baramas, bet ir mylimas. Persikėlimas į pabaisų pasaulį, galima tarti, yra vaiko fantazija ar sapnas, kuri atlieka tokią funkciją, kokią gali teikti ir gera knyga vaikui prieš miegą – nusiraminimo, katarsio, inspiruoti apmąstymą, savęs pažinimą ir pasaulio dėsnių atradimą.

Ne kartą M. Sendako knyga sukritikuota ne tik dėl išgąsčio, kurį kelia vaikams, bet ir antipedagogiškumo, grubaus motinos elgesio. Tačiau tokios pastabos neatrodo pamatuotos. Šioje knygoje du veikėjai išmoksta susidoroti su savo emocijomis: Maksas pripažįsta tvarkos reikšmę ir suvaldo įniršį, o Makso mama, praėjus akimirkos pykčiui, nuneša sūnui ne tik vakarienę, bet dar ir desertą, rodydama palankumą, rūpestį ir meilę.

Knygos vertėja poetė Violeta Palčinskaitė įveikė nemenką iššūkį. Ir poetinio, ir trumpo, bet turiningo, gilaus teksto vertimas visada itin sudėtingas, reikia pasverti kiekvieną žodį ir vis vien kas nors pranyks... Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išversti prozos paveikslėlių knygelę, kurios tekstą sudaro vos per 200 žodžių, yra vieni niekai. Knygoje „Kur gyvena pabaisos?“ daug sąskambių, reikšmingų pasikartojimų, įtampų ir sąlygiškumo, daugumą jų vertėjai pavyko perteikti, tačiau neišvengiamai šis tas praslydo, kai kas sutirštėjo, prarado daugiaprasmiškumą. Ypač tai pasakytina apie pačias „pabaisas“, kurios originalo kalba yra „wild things“, taigi pažodžiui „laukiniai padarai“, o juk knygoje gausu svarbių opozicijų tarp laukinio pasaulio ir sociumo.

Manau, kad gerą literatūrą vertinančios šeimos šią knygą atras ir pasiūlys savo mažyliams. Joje daug jaudulio, pamokų, šilumos ir ji meniškai vertinga. Tai knyga, kuri ugdo skonį ir ragina skaityti ir tekstą, ir svarbias iliustracijas.

Be to, gero esame lepinami. Metų pradžioje džiaugėmės pasirodžiusia Janocho istorijų  mažiesiems apie Meškiuką ir Tigriuką knyga, šiandien M. Sendaku, o kuo džiaugsimės rytoj? Pastaraisiais metais Nobelio premijos laureatų vertimai pasirodo gana greit, gal ir vaikai ir vaikų literatūros skaitytojai tuojau galės kibti į H. K. Anderseno premijos ar Astridos Lindgren atminimo medalio laureatų kūrybą? Norėtųsi, kad ir lietuviškai būtų galima skaityti Wolfą Erlbruchą, Meg Rossof ir  kitus visuotinai pripažintus autorius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių